Vikingams žiedas nebuvo tik papuošalas. Tai buvo du kur kas rimtesni dalykai: sidabras ir duotas žodis.
Papuošalas, kuris taip pat buvo banko sąskaita
Vikingų ekonomika rėmėsi tauriojo metalo svoriu. Ilgą laiką nebuvo fiksuotos vertės monetų: sidabrą sverdavo. Apyrankės ir žiedai (baugar) tarnavo kaip nešiojama vertybių atsarga – nuo jų atkirsdavo gabalėlį atsiskaitymui, todėl visame šiaurės pasaulyje randami lobiai, pilni „kapoto sidabro“ (hacksilver), pavyzdžiui, Kuerdeilo lobis Anglijoje, vienas didžiausių Europoje. Nešioti savo turtą ant rankos ar piršto reiškė laikyti jį su savimi.
Žiedas, ant kurio prisiekinėdavo
Žiedas taip pat galėjo įtvirtinti įsipareigojimą. Islandų šaltiniai aprašo eiðbaugr – priesaikos žiedą, saugomą šventykloje arba tingo (susirinkimo) vietoje, ant kurio būdavo duodamos pačios iškilmingiausios priesaikos. Landnámabók pasakoja, kad vyriausiasis žynys jį nešiodavo ant rankos per susirinkimus ir nudažydavo aukojimo krauju. Priesaika ant žiedo įpareigodavo kur kas labiau nei žodžiai: liudininkais būdavo kviečiami dievai.
O kaip dėl simbolių?
Autentiški šiaurietiški žiedai dažnai yra santūrūs: susuktas lankelis, keletas įspaudų. Šiandien randami sudėtingi mitologiniai motyvai – vilkas, drakonas, runos – labiau priklauso šiuolaikinei interpretacijai, įkvėptai tikrojo vikingų meno, bet pritaikytai šiuolaikiniam papuošalui. Tai nėra trūkumas: tai būdas atgaivinti šiaurietišką vaizduotę ant šiuolaikinio žmogaus piršto.
Mūsų vikingų žiedai atspindi šį dvigubą palikimą – medžiagą ir simbolį. Priklausomai nuo to, kokia būtybė jus labiausiai žavi, tyrinėkite ir mūsų vilko žiedus arba drakono žiedus.
