Viename Grímnismál posme, viename iš Edos eilėraščių, Odinas prisipažįsta stulbinantį dalyką: Valhaloje jis nieko nevalgo. Jam užtenka vyno. Visą savo maisto dalį jis atiduoda savo dviem vilkams – Geriui ir Frekiui.
Du vardai, tas pats alkis
Geris ir Frekis reiškia beveik tą patį: „godusis“, „rajusis“. Tai ne naminiai gyvūnai, o nuolatiniai karo ir išminties dievo palydovai. Kai jo varnai atstovauja žvilgsniui ir minčiai, vilkai įkūnija laukinę, plėšriąją pusę, kurią Odinas laiko šalia savęs, užuot ją neigęs.
Vilkas – draugas ir priešas
Tai ir yra visas šiaurietiškas subtilumas: tas pats gyvūnas gali būti ir palaima, ir grėsmė. Odino vilkai žingsniuoja jam iš paskos; tačiau kitas vilkas, Fenris, yra skirtas praryti patį Odiną per Ragnaroką. Skandinavai nelaikė vilko „gėrio“ ar „blogio“ pusėje: jie pavertė jį jėga, baisia ir žavinga, priklausomai nuo to, kuriai pusei ji tarnavo.
Dėvėti vilką
Štai kodėl vilkas yra vienas stipriausių šiaurietiškų papuošalai motyvų: jis nekalba apie švelnumą, jis kalba apie prisiimtą galią. Geris ir Frekis yra ištikima to versija – jėga išminties tarnyboje.
Mūsų vilko papuošalai atskleidžia šį motyvą.
