Įvaizdis apie vikingą, apsirengusį rudais vilnoniais skarmalais, yra gajus. Ir jis yra klaidingas. Šiauriečiai mėgo spalvas, o ryški spalva kainavo brangiai – todėl ji buvo demonstruojama.
Raudona, mėlyna ir socialinis statusas
Audinio dažymui reikėjo augalų, žinių ir laiko. Mėlyna spalva buvo išgaunama iš dažinės mėlžolės, raudona – iš dažinės madaros, geltona – iš įvairių vietinių augalų. Kuo intensyvesnis ir patvaresnis buvo atspalvis, tuo labiau drabužis rodė jį dėvinčio asmens turtus. Birka kasinėjimai atskleidė smulkios vilnos ir net importuoto šilko fragmentų, kartais papuoštų sidabras gijomis: tai buvo elito garderobas, kuriame nebuvo nieko nuobodu.
Vilna – valiuta
Tekstilė buvo ne tik drabužis, tai buvo vertybė. Islandijoje vaðmál – standartizuotų matmenų austinė vilna – šimtmečius tarnavo kaip oficiali mainų valiuta: audinio uolekčiais buvo skaičiuojama, mokama ir dengiamos skolos. Gaminti audinį tiesiogine prasme reiškė gaminti sidabras.
O kaip vikingų marškinėliai?
Žinoma, vikingų amžiuje niekas nedėvėjo marškinėlių. Šiuolaikiniai vikingų drabužiai nepretenduoja į istorinę rekonstrukciją: jie perteikia vaizduotę – simbolius, būtybes, runos – ant modernių gaminių. Ryšys su istorija yra ne kirpime, o rašte.
Mūsų vikingų drabužiai žaidžia šia korta – nuo marškinėlių iki palto.
