Vikingų namai: Skandinavijos architektūros paveldas
Vikingų civilizacija pasižymi ryškia kultūrine dichotomija. Iš vienos pusės – narsūs kariai ir dieviški vikingų mitologijos žygdarbiai. Iš kitos pusės – atrandame vikingų meno subtilybes visame jų gražume.
Tapę papuošalų, tapybos ir skulptūros meistrais, vikingai taip pat buvo iškilūs dailidės ir architektai. Vikingų namai yra vienas iš daugelio jų kultūros palikimų, būdingas bruožas, puošiantis Šiaurės regionus.
Vikingų namų architektūra – menas savaime
Ne tik vikingų meno ir kultūros entuziastai atpažįsta būdingą skandinaviškos architektūros stilių. Šie paminklai ir pastatai, šiandien laikomi istoriniu paveldu, vis dar įkvepia modernius Šiaurės šalių architektūros stilius.
Ryški įvairovė
Viduramžių skandinaviška architektūra yra labai paplitusi Danijoje. Čia randame visų tipų statinių, būtent: įvairių variantų vikingų namus, įspūdingas vikingų tvirtoves (arba trelleborg) ir laivų angarus (senąja norvegų kalba naust arba nøst). Kulto vietos, susijusios su skandinavų tautų krikštijimu, yra vėlesnės kūrybos.
Dažniausiai vikingų namai stovėjo atskirai. Jie buvo ūkių centre, apsupti derlingų žemių. Prie jų kartais būdavo prijungti vištidės ir tvartai. Tik retais atvejais statiniai būdavo sutelkti į mažus miestelius. Be paminėtųjų, čia buvo įkurtos ir kitokio pobūdžio gyvenamosios patalpos, parduotuvės bei dirbtuvės.
Kita vertus, statybos technikos, naudotos statant vikingų namus, buvo įvairios:
- Kartais jie naudojo medieną, pagrindinę statybinę medžiagą, derindami ir kryžiuodami sijas bei lentas;
- Kartais jie užbaigdavo darbus molio ar mėšlo pertvaromis arba pakeisdavo medieną lengviau prieinamomis medžiagomis.
Vikingų namų ypatybės
Vienas ryškiausių vikingų namų architektūros elementų yra proporcijų santykis. Statinių aukštis beveik niekada nebuvo didelis, jie buvo statomi į plotį ir ilgį. Išskyrus tvirtovių bokštus, statiniai buvo žemi ir siekė kelis metrus ilgio.
Be to, dauguma vikingų namų buvo statomi iš aukštos kokybės ąžuolo medienos, išgautos Danijos miškuose. Švedijoje ir Norvegijoje ją pakeisdavo tašyta ir sujungta spygliuočių mediena. Medinis karkasas dažniausiai būdavo matomas viduje, tarp vikingų simboliais išgraviruotų sijų ir horizontalių atramų.
Laikui bėgant, statybos technikos tobulėjo, siekiant užtikrinti geresnį patvarumą. Drėgmė, pagrindinis nusidėvėjimo veiksnys, buvo šalinama molio ir mėšlo apdaila.
Kitas žinomas izoliatorius buvo durpės, gautos iš viršutinio dirvožemio sluoksnio, kurios buvo klojamos juostomis arba blokais. Kad apsaugotų sijas nuo drėgno dirvožemio, aplink jų pagrindą giliai buvo dedami akmenys.
Galiausiai, trikampis stogas vikingų namuose yra beveik pastovus. Jį sudaro trys sluoksniai: vidinis durpių sluoksnis, kurio žolė nukreipta žemyn, tada tarpinis sutankinto dirvožemio sluoksnis ir paskutinis durpių sluoksnis, nukreiptas į viršų. Kaip pamatysime toliau, jie taip pat galėjo būti mediniai.
Kad apsisaugotų nuo šalčio, vikingai viduje kurdavo ugnį. Dūmai išeidavo per stoge esančią angą. Tik gerokai vėliau buvo sukurti kaminai. Štai kodėl vikingų namus vadindavo dūmų namais. Oro trūkumas ir prasta ventiliacijos sistema taip pat buvo daugelio kvėpavimo takų ligų priežastis.
Literatūroje aprašyti vikingų statinių tipai
Nors iš pirmo žvilgsnio vikingų namai atrodo panašūs, patyrusi akis gebės atskirti skirtingus statinių tipus. Priklausomai nuo jų paskirties ir savininkų socialinio rango, gyvenamieji namai skiriasi subtiliais niuansais. Tyrėjams ir archeologams pavyko suskirstyti vikingų statinius į kelias kategorijas.
1 — Vikingų ilgieji namai
Vikingų vado ilgojo namo rekonstrukcija Lofotr vikingų muziejuje, Lofoteno salose, Norvegijoje.
Ilgieji namai (arba langhús norvegų kalba, skalar islandų kalba) yra senovės vikingų gyvenamosios vietos. Nors jie buvo statomi ilgi, jų plotis siekė tik 5–7 metrus.
Be to, jų matmenys skyrėsi priklausomai nuo savininko turto. Kuklūs kaimo namai buvo tik 15 metrų ilgio, o garsesnių vikingų namai viršijo 25 metrus.
Sienos yra ovalios, išlenktos buku kampu, todėl stogas primena apverstos valties formą. Šis aspektas ypač ryškus, nes galai yra plonesni nei centrinė dalis. Viduje tyrėjai net abejoja, ar stulpai buvo vertikalūs, nes jie atrodo šiek tiek pasvirę.
Vikingų ilgojo namo viduje randame dvi centrines sijų eiles, išdėstytas lygiagrečiai jo ilgajai ašiai. Namas medinėmis pertvaromis padalintas į kelis kambarius.
Iš tikrųjų po vienu stogu miegodavo visa tos pačios šeimos palikuonių karta, o kartais ir namų vergai. Taigi viename ilgajame name gyveno maždaug penkiasdešimt žmonių. Vergai ir gyvūnai buvo atskirti nuo kitų gyventojų ir likdavo rytinėje pusėje.
Pagrindiniame centriniame take buvo kūrenama mediena, kad sušildytų patalpas. Grindys buvo iš šviežio dirvožemio, kad iš dalies sugertų drėgmę.
Žinoma, ilgųjų vikingų namų statyba buvo sunkus darbas. Be to, kad reikėjo daug darbo jėgos, reikėjo turėti pakankamai medienos. Jei ąžuolų pritrūkdavo, juos pakeisdavo pintos šakelės.
2 — Vikingų duobiniai namai
Kaip rodo pavadinimas, duobinis namas (danų kalba dar vadinamas grubehus) yra iš dalies pastatytas po žeme. Tai pusiau požeminiai namai: jų pamatai iškasti 4–5 metrus po žeme. Todėl žemė sudaro apatinę sienų dalį. Tai leidžia išnaudoti aplinką šiluminei izoliacijai.
Priešingai nei longhús, šie namai yra tokio pat ilgio, kaip ir pločio, o kartais būna apskritos formos. Kadangi statybinės medžiagos nėra labai svarbios, manoma, kad jų statybos kaina buvo nedidelė.
Todėl tai buvo maži namai, skirti kukliausiems namų ūkiams, kurie kartais tarnavo kaip dirbtuvės ar prekybos vietos. Be to, įrodymai parodė, kad ten taip pat buvo laikomos maisto ir atsargų atsargos. Löddeköppinge, Švedijoje, yra keletas duobinių namų kompleksų, kuriuose, manoma, laikinai apsistodavo keliaujantys pirkliai.
Nors tyrimų metu ten rasta išmatų likučių, mažai tikėtina, kad duobiniai namai iš tikrųjų buvo vikingų tualetai. Tai greičiau buvo šiukšlės, išmestos namui sunykus. Pasibaigus vikingų erai, šis statybos tipas buvo apleistas.
3 — Vikingų miesto namai
Šaltinis: World History Encyclopedia (worldhistory.org)
Toli nuo kaimo statinių, organizuotų aplink ūkius ir dirbamą žemę, vikingų miesto namai buvo reti. Statybinės medžiagos ir izoliacijos technikos čia buvo pažangesnės. Iškart pastebima, kad namai yra sudėtingesni, o jų architektūra modernesnė. Jie buvo šiek tiek aukštesni ir turėjo viršutinį aukštą miegojimui.
Iš šių gyvenviečių minime Upsalą, Kaupangą ir Ribę – garsius senovės vikingų eros miestus. Ryškiausias iš šių mažų miestelių yra Heiðabýr, dabar žinomas kaip Hedebiu. Kadaise šis miestas buvo toks svarbus, kad jį saugojo dvi didelės sienos pietuose: Dannevirke ir Kovirke.
Neseniai jis buvo prijungtas prie Vokietijos teritorijos, ilgą laiką priklausęs Danijai. Kadangi daugiau nei tūkstančio metų senumo statiniai čia puikiai išsilaikę, miestas buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
4 — Vikingų tvirtovės
Fyrkat tvirtovės rekonstrukcija netoli Hobro, Danija.
Tvirtovės yra apskriti vikingų namai, sustiprinti vertikalių medinių stulpų eilėmis, kurios laiko sienas iš išorės. Jų tikslas buvo apsaugoti miestus nuo priešo atakų. Didesniam saugumui stogas buvo dengtas medinėmis čerpėmis.
Du istoriniai objektai vaizduoja vikingų tvirtoves: Fyrkat tvirtovė Hobro mieste, seniausia atrasta Danijoje, ir Trelleborg namas, esantis netoli Slagelsės.
5 — Laivų angarai
Šie vikingų statiniai turėjo ypatingą funkciją: saugoti laivus ir valtis, kai jie nebuvo jūroje. Natūralu, kad jų dydis kito priklausomai nuo vikingų laivų dydžio. Pavyzdžiui, langskipams reikėjo kelių metrų ilgio angarų. Daugelio archeologinių kasinėjimų metu rasta šių statinių pėdsakų netoli didelių ežerų, atsiveriančių į jūrą.
Geografiniai vikingų namų skirtumai
Būdami didieji tyrinėtojai, vikingai greitai dominavo regione. Šiaurės architektūra todėl patyrė nedidelių regioninių skirtumų, daugiausia susijusių su klimatu ir aplinkos ypatybėmis. Išsiskiria dvi vikingų namų vietos:
- Torfbæir, vikingų namai Islandijoje arba velėniniai namai. Jų stogas padengtas molingu dirvožemiu, ant kurio auga velėna. Datuojami vikingų laikais, tai ūkio namai, padalyti į dvi dalis. Pirmoji dalis, Innhus, tarnavo kaip gyvenamoji erdvė ir maisto saugykla, antroji, Uthus, buvo skirta įrankiams ir gyvuliams. Po ugnikalnio išsiveržimo dauguma velėninių namų dingo. Vienas ikoniškiausių statinių yra Eiríksstaðir namas, esantis Haukadalur slėnyje.
- Vikingų namai Grenlandijoje: Eriko Rudojo užkariautose žemėse buvo mažos vikingų kolonijos. Nesant tvirtos ąžuolo medienos, ten buvę vikingų namai buvo beveik visiškai pastatyti naudojant velėną ir durpių blokus. Eriko Torvaldssono, vadinamo Ruduoju, namas vadinamas Brattahlid ir jį galima rasti Qassiarsuk mieste.
Organizacija, interjero dekoras ir vikingų baldai
Nors vikingų namų išorinė architektūra drastiškai skiriasi priklausomai nuo aplinkos, funkcijos ir gyventojų poreikių, vidus yra gana pastovus bruožas. Visoje Skandinavijoje vikingų paveldas buvo vienodas ir būdingas vikingų erai.
Skirtingos vikingų namo erdvės
Prie įėjimo yra ilga salė, tarnaujanti kaip centrinis kambarys, eldaskali. Paprastai miesto namų salės buvo mažiau erdvios, tačiau tai paaiškinama tuo, kad jose gyveno mažiau žmonių.
Tai bendra gyvenamoji erdvė, kaip ir pokylių salė, kur vykdavo puotos. Bendruomeninis gyvenimas vikingų laikais buvo itin svarbus, todėl ir egzistavo tokios kolektyvinės zonos.
Kituose kambariuose palei sienas išdėstyti suolai miegojimui, toliau nuo centrinio koridoriaus, suformuoto sijų. Aukštesniuose būstuose, pavyzdžiui, tvirtovėse ir vikingų miesto namuose, kartais pastebima antra miegojimo zona viršuje.
Aukšto rango vikingai galėjo sau leisti įrengti specialius kambarius kai kuriems šeimos nariams ir atskirti vergus bei lankytojus.
Ir tapo šviesa
Centrinėje juostoje grindys padarytos iš plūktos žemės. Medinės grindys buvo skirtos prabangiems būstams.
Taip atsirado elementarios kaminų formos. Kelios cementuotos ir akmenimis apribotos duobės buvo išdėstytos išilgai tako, kiekviena turinti atitinkamą skylę stoge.
Šie įrenginiai tarnavo ne tik šviesai ir šilumai generuoti, bet ir maisto gaminimui. Prireikus buvo pridėtas papildomas šviesos šaltinis: mediniai deglai.
Būdingas vikingų prisilietimas
Šiaurės tautos įkvėpė gyvybės sienoms su aistra, kurią jautė savo kultūrai. Tai suteikia žavesio senovės archeologiniams radiniams, siekiantiems tą epochą. Visoje Skandinavijoje muziejuose žavimės:
- Vikingų baldais: ypač išraižytais mediniais taburetėmis, skryniomis, lovomis ir stalais. Tokie vertingi objektai buvo rasti apžiūrint turtingų vikingų kapus ir kulto vietas.
- Vikingų dekoracijomis: praturtintomis pigmentų atradimu ant medienos dirbinių, skulptūromis ir vikingų runų raižiniais, subtiliai įspaustais namų sijose, bei gobelenų likučiais.
Vikingų namai buvo tikra šventovė; ramybės uostas, kur vikingų kariai švęsdavo savo pergales ir kur suklestėjo Šiaurės kultūra. Nepaisant kuklių priemonių, modernius skandinaviškus būstus labai paveikė jų paprastumas ir originalumas.
