Įsivaizduojame, kad vikingų karys mosuoja kardu. Tačiau mūšio lauke jis kur kas dažniau laikė kirvį – ir tai nėra smulkmena. Kardas buvo brangus, reikalavo kilogramų geležies ir patyrusio kalvio; nedaugelis vyrų jį turėjo. Kirvis buvo kiekvieno ūkio įrankis: juo skaldydavo medieną, nešiodavo prie diržo, o atėjus laikui – atgręždavo prieš priešą. Tai laisvo valstiečio, bóndi, ginklas, ir būtent tai padarė jį tokiu simbolišku.
Įrankių šeima, tapusi ginklais
Ne visi vikingų kirviai yra vienodi. Mažas mėtomas kirvukas ir barzdotasis kirvis – kurio ašmenys nusileidžia žemyn, kad užkabintų skydą ar ranką – buvo naudojami artimoje kovoje. Kitame kraštutiniame gale – breiðøx, daniškas dvirankis „plačiakirtis“ kirvis, atsiradęs vikingų amžiaus pabaigoje, galėjęs perskelti šalmą: būtent jį 1070 m. Baje tapetų audinyje laiko huskarai.
Kai kirvis tampa reprezentaciniu objektu
Kai kurie kirviai niekada nebuvo skirti kovai. Mameno kirvis, rastas X a. danų kape, inkrustuotas sidabro gijomis, suformuojančiomis paukščių ir augalų motyvus – tai prestižinis objektas, palaidotas kartu su aukšto rango vyru. Jis primena, kad skandinavams ginklas taip pat galėjo būti socialinio statuso ženklas.
O kaip dėl ragų mito?
Žodis apie klaidingą įsitikinimą: joks vikingų kirvis – ar šalmas – nebuvo puoštas ragais. Šis įvaizdis atsirado XIX a., operos kostiumuose ir romantiškoje vaizduotėje, o ne archeologiniuose kasinėjimuose. Tikrasis vikingų kirvis yra santūrus, funkcionalus ir dėl to dar įspūdingesnis.
Mūsų vikingų kirviai atkartoja šias istorines formas, nuo barzdotųjų kirvių iki didžiųjų kovos kirvių.
