Skandinavų mitologija | Šiaurės dievų mitų ir legendų ištakos!
Skandinavų ir šiaurės mitologija, nors ir mažiau žinoma nei graikų ar romėnų, šiandien yra vienas didžiausių populiariosios kultūros įkvėpimo šaltinių. Šiuolaikinių kūrinių, besiremiančių šiais scenarijais, yra begalė!
Nesvarbu, ar tai būtų pasakiškas Marvel visatos pasaulis, ar šaltas ir kruvinas serialas „Vikingai“, skandinavų mitologija stebina. Ji žavi tiek savo dievų pasakojimais ir unikalia simbolika, tiek vaidmeniu, kurį suvaidino kuriant didžiausią Europos civilizaciją – vikingus!
Pasiruoškite šiame straipsnyje atrasti šiaurės mitologijos turtus. Atskleisime skandinavų folkloro ištakas, simbolių reikšmes ir tai, kaip šie tikėjimai suformavo vikingų civilizaciją!
Skandinavų mitologija: vikingų legendų gimimas!
Vikingų amžius (tarp 790 ir 1100 m. po Kr.) yra laikotarpis, kurio metu skandinavų mitologija išplito visoje Europoje. Prieš pat krikščionybės ir bažnyčios įtakai užgožiant šią civilizaciją, vikingų folkloras buvo skandinavų tautos didybės paslaptis.
Tai, ką šiandien vadiname „skandinavų mitologija“, nėra tik istorijų ir mitų rinkinys apie žavingus dievus ir fantastines būtybes. Ši mitologija yra kartu ir filosofija, ir doktrina, bet svarbiausia – religija, suteikusi prasmę vikingų gyvenimui.
Skandinavų civilizacija buvo glaudžiai susijusi su šiaurietiškais kraštovaizdžiais, jų aplinka ir atšiauriu, negailestingu klimatu. Būtent jie buvo pagrindinis šios pagoniškos religijos mitų įkvėpimo šaltinis.
Nepaisant to, vikingai išlieka viena mažiausiai suprastų tautų šiais laikais. Didžiąja dalimi tai lėmė bažnyčios vykdyta jų kultūros demonizacija viduramžiais.
Visgi pastaraisiais metais populiariojoje kultūroje pastebimas milžiniškas susidomėjimo skandinavų folkloru atgimimas. Nustebtumėte sužinoję, kiek daug kūrinių įkvepia skandinavų mitologija – kai kurių net nebūtumėte įtarę!
Skandinavų mitologijos ištakos: Poetinė Eda
Skandinavai ilgą laiką buvo žodinės kultūros visuomenė. Savo legendas, mitus ir papročius jie daugiausia perdavė eilėraščių ir dainų forma. Būtent tai daro skandinavų mitologijos supratimą tokį sudėtingą. Iš tikrųjų tai, ką šiandien žinome apie vikingų legendas, yra tik ledkalnio viršūnė.
Įdomiausias ikikrikščioniškas skandinavų mitologijos šaltinis yra Poetinė Eda. Tai 13-ajame amžiuje senąja skandinavų kalba parašytų eilėraščių rinkinys, surinktas į vieną knygą: Codex Regius. Jie pasakoja apie įvykius, apimančius visą vikingų erą.
Poetinės Edos eilėraščiai neturi tikslių autorių. Manoma, kad tai dainų ir skaldų – „skald“ – užrašymai. Skald senąja skandinavų kalba reiškia „poetinį garsą“. Tai buvo skandinavų lyrikai, kurie, kaip manoma, ir yra jų autoriai.
Be to, Codex Regius talpina tik dalį šių eilėraščių (iš viso 31), suskirstytų į dvi kategorijas: mitologinius ir epinius. Visgi daugelis kitų eilėraščių priskiriami Poetinei Edai, nors juose ir nėra įtraukti.
Skandinavų mitologijos ištraukos, esančios Poetinėje Edoje, yra:
- Völuspá (Pranašystė): tai aiškiaregės, völva, pranašystė. Ji pasakoja dievui Odinui visą vikingų visatos istoriją – nuo jos sukūrimo iki Ragnaroko, netgi užsimindama apie jos atgimimą. Šiame pasakojime ji atskleidžia daugybę pranašysčių, kurios vėliau išsipildo;
- Lokasenna (Lokio rietenos): šiame eilėraštyje pasakojama apie Lokio ir kitų dievų asų kivirčą. Tai įspūdingas kūrinys, nes jame atskleidžiama konkurencija, kuri veda prie dievo Lokio įkalinimo ir Ragnaroko pradžios;
- Hávamál (Aukščiausiojo kalbos): pavadinimas reiškia Aukščiausiojo žodžius arba patarimus. Tai dievo Odino geranoriški žodžiai vikingams, užrašyti ilgame 165 posmų eilėraštyje. Jis duoda daug patarimų savo tikintiesiems, kaip gyventi ir išgyventi pačiomis atšiauriausiomis sąlygomis.
Kalbant apie epinius eilėraščius, jie pasakoja apie 19 vikingų didvyrių ir jų žygdarbius.
Kiti istoriniai skandinavų mitologijos šaltiniai
Praėjus keleriems metams po Poetinės Edos, tiksliau viduramžiais, buvo parašyti du kiti skandinavų mitologijos šaltiniai:
- Prozos Eda, kurios autorius – didysis Snorri Sturluson: tai didžiausias skandinavų literatūros šedevras. 11-ajame amžiuje didžiojo istoriko Snorri parašytas kūrinys, kuriame jis pertvarkė eilėraščius, kad geriau pristatytų skandinavų mitologijos eigą ir chronologiją;
- Gesta Danorum (Danų darbai), autorius Saxo Grammaticus: ši knyga atsekė Danijos karalystės ir jos legendinių karalių, ypač Ragnaro Lodbroko, istoriją. Jai didelę įtaką padarė krikščionybė. Vis dėlto tai išlieka patikimas vikingų mitologijos šaltinis. Jame tiksliai aprašomas vikingų dievų likimas, kurie, pasak legendų, tapo žmonių karaliais.
Iš esmės būtent šių dviejų šaltinių dėka skandinavų mitologija 18-ajame amžiuje vėl iškilo į paviršių. Tas pats susižavėjimas paskatino pirmuosius istorinius skandinavų ir vikingų civilizacijos tyrimus.
Visgi istorikai visada pataria kritiškai vertinti šiose knygose pasakojamus mitus ir legendas, ypač dėl krikščioniško jų rašymo konteksto.
Žinoma, yra daug kitų skandinavų mitologijos šaltinių, tačiau istorikams jie dažnai atliko antraeilį vaidmenį. Paminėtini: Hauksbók, Landnámabók ir Völsunga saga.
Priešingai nei pastarieji, ne germanų šaltiniai laikomi vertingu informacijos apie vikingų civilizaciją ir folklorą lobynu. Istorikai remiasi svarbiausiais:
- Germanija, didžiojo istoriko Tacito: parašyta 98 m., joje atsekama germanų tautų, vikingų protėvių, kilmė;
- Galų karas, parašytas Julijaus Cezario: šioje knygoje pasakojama apie karaliaus Cezario žygdarbius ir pergales. Joje minimas šiaurės tautų gyvenimo būdas bei jų nepalaužiama drąsa mūšyje.
Vikingų pasaulio pradžia
Pasak Poetinės Edos, skandinavų visata pradžioje buvo tik milžiniška begalinė tuštuma: Ginnungagap. Ją iš abiejų pusių ribojo dvi pirminės karalystės:
- Šiaurėje yra Niflheimas, negyvas pasaulis, dominuojamas ledo ir šalčio. Iš šios karalystės išteka trys ledinės upės: Élivágar;
- Pietinėje pusėje yra kita, pirmajai priešinga karalystė – Muspelheimas, sudarytas iš karščio, ugnies ir šviesos.
Būtent Völuspá, patikimo skandinavų mitologijos šaltinio, dėka sužinome, kaip atsirado skandinavų visata. Élivágar upės pamažu juda link Ginnungagapo centro ir galiausiai susiduria su Muspelheimo karščiu, kuris jas ištirpdo į vandens lašus.
Iš šio vandens gimsta pirmoji skandinavų visatos būtybė: „Ymiras“, pirmykštis milžinas. Netrukus po to, garai, susidarę susidūrus šaltoms ir karštoms pasaulių pusėms, pagimdo milžinišką karvę: Audhumlą. „Maitintoja“ karvė, iš kurios teka keturios pieno upės, maitinančios Ymirą.
Ymiras pagimdo baisiųjų milžinų, arba Jötunn, dievų priešų, giminę. Karvė Audhumla savo ruožtu sukuria „Burį“, dievo Odino senelį, laižydama Niflheimo ledo luitą.
Tai žymi skandinavų mitologijos pradžią. Toliau skaitydami Völuspá, atrandame dievų ir milžinų kilmę, o vėliau – priežastį, kodėl tarp jų tvyro priešiškumas iki pat laikų pabaigos.
Skandinavų mitologija yra neišsemiamas įkvėpimo šaltinis daugybei literatūros ir kino kūrinių, įskaitant Marvel komiksus „Toras“, sėkmingą serialą „Vikingai“, bet taip pat ir daugybę japoniškų mangų!
Iš tiesų, tai gali nustebinti ne vieną, bet ši legenda įkvėpė pasaulinės sėkmės sulaukusią japonišką mangą „Shingeki no Kyojin arba Titanų puolimas“. Istorija vyksta pasaulyje, kuriame milžinai, arba titanai, reprezentuoja tikrą naikinimo galią. Be šios nuorodos į Jötunn, vėliau sužinome, kad visi milžinai kyla iš pirminio titano „Ymir“.
Hofas, skandinavų dievų panteonas
Skandinavų mitologijoje dievai skirstomi į dvi grupes. Asai, arba Æsir, yra kariai ir 9 pasaulių valdovai, kurių vadas yra ne kas kitas, kaip Odinas. Vanai, arba Vanir, yra daugiausia su vaisingumu susiję dievai, turintys pranašystės galių.
Taip pat yra kitų dievybių, kurios nepriklauso šioms dviem šeimoms ir atlieka esminį vaidmenį vikingų kultūroje.
Pagrindiniai Asų dievai
Asgardą valdantys Asai yra pagrindinės skandinavų mitologijos dievybės. Jų priešakyje dievas Odinas vadovauja dievų panteonui ir paverčia jį geranoriška jėga, kuri rūpinasi žmonėmis ir saugo juos nuo nuolatinės milžinų grėsmės.
Odinas, pirmykštis vikingų dievas
Dievas Odinas yra aukščiausioji skandinavų mitologijos dievybė. Jis turi daug vardų, bet geriausiai žinomas kaip „Alfödrt“, kas reiškia: visų dievų tėvas ir žmonių kūrėjas. Jo išminties ir galios troškulys padarė jį 9 pasaulių valdovu ir šlovingiausiu visatos kariu.
Frėja, Dangaus karalienė
Dievo Odino žmona, dievų ir Asgardo karalystės karalienė. Ji turi pranašystės galių ir yra vienintelė būtybė, kuriai, be Odino, leidžiama sėdėti Hlidskjálf soste. Taip ji gali matyti viską, kas vyksta devyniuose pasauliuose.
Toras, milžinų naikintojas
Odino sūnus, žaibo ir griaustinio dievas. Ginkluotas savo plaktuku Mjölnir, jis yra didžiausias milžinų priešas, nes valdo visus elementus ir pasižymi neįtikėtina jėga. Daugelis jį laiko galingiausiu vikingų dievu.
Baldras, mylimiausias Odino sūnus
Meilės ir šviesos dievas, visų mylimas Asų dievas, kurio mirtį išpranašavo Völuspá. Kai Baldras pradeda sapnuoti niūrius sapnus apie savo mirtį, jo motina Frėja pasiryžta neleisti jam mirti. Ji priverčia viską, kas egzistuoja, prisiekti niekada jam nepakenkti, išskyrus amalą. Šis nelaimingas užmaršumas vėliau turėjo pražūtingų pasekmių.
Lokis, chaoso dievas
Dievas Lokis yra klastos ir piktavališkumo meistras. Tai visur esantis skandinavų mitologijos veikėjas, kuris blogiausiose situacijose pasirodė esąs vertinga pagalba Asų dievams. Būtent jo klasta veda į dievo Baldro mirtį, dėl ko jis yra ištremiamas iš Asų karalystės. Jis įkalinamas urve iki pat Ragnaroko.
Sigyn, ištikima Lokio žmona
Lokio žmona ir dviejų jo vaikų motina, ši deivė jam išlieka ištikima nepaisant visko. Nepaisant neatleistino vyro nusikaltimo ir bausmės, kurią jam skiria Asų dievai, ji lieka šalia jo blogiausiose situacijose.
Kai Asai surakina Lokį urve, virš jo patalpinama gyvatė. Ji lašina nuodus ant Lokio veido. Sigyn, negalėdama pakęsti vyro kančių, pasiryžta gaudyti šiuos nuodus į indą, ir taip iki pat laikų pabaigos.
Heimdalis, Ragnaroko pasiuntinys
Heimdalis yra svarbus skandinavų mitologijos dievas. Jo vardas senąja skandinavų kalba reiškia baltąjį arba liepsnojantį dievą. Jis turi sunkią užduotį saugoti Bifrostą, vaivorykštės tiltą, jungiantį dievų pasaulį „Asgardą“ su vikingų pasauliu „Midgardu“.
Atėjus dienai, jis praneša Asams apie Ragnaroko pradžią pūsdamas į mitinį Lurą, „Giallarhorną“. Pranašiškos pasaulio pabaigos metu jis nužudo piktavališkumo dievą Lokį.
Týras, senasis esminis dievas
Tai teisingumo dievas. Manoma, kad jis buvo pagrindinė germanų tautos dievybė prieš vėlesnį Toro ir Odino atėjimą. Nepaisant to, jis išlieka daugybės legendų centre, įskaitant vilko Fenrio įkalinimo legendą.
Vidaras, dievo Odino keršytojas
Dievybė, kilusi iš Odino ir Gríðr, geranoriškos milžinės, sąjungos. Ji padovanoja Torui jo stebuklingą diržą ir pirštines, be kurių jis negali valdyti savo plaktuko.
Vidaras savo ruožtu apibūdinamas kaip keršto dievas. Galingesnis už patį Torą, jis atkeršija už dievo Odino mirtį nužudydamas baisųjį vilką Fenrį. Vėliau jis sėkmingai išgyvena Ragnaroką ir prikelia pasaulį antram gyvenimui.
Valis, arba Vale, Baldro mirties keršytojas
Odino ir deivės Rind sūnus, jis bus pagimdytas su vieninteliu tikslu atkeršyti už savo vyresniojo brolio Baldro mirtį. Jam tėra viena diena, kai jis nužudo Hödą, kuris, Lokio užburtas, mirtinai sužeidė Baldrą. Visoje skandinavų mitologijoje tai vienintelė dievybė, išskyrus jo brolį Vidarą, turinti keršto dievo titulą.
Iduna, nemirtingumo deivė
Iduna yra Asų nemirtingumo ir amžinos jaunystės deivė. Vikingų mitologijoje skandinavų dievybės yra mirtingos ir sensta kaip žmonės. Kad išsaugotų savo jaunystę ir gautų nemirtingumo galią, Iduna jiems dovanoja stebuklingus obuolius, kurie atgaivina jų dvasią.
Pagrindinės Vanų dievybės
Vanų tarpe išlikę nedaug dievų vardų. Be jų vado Njördo, jūros ir vėjų dievo, gerai žinomos tik Freiro ir Frėjos legendos.
Nepaisant jų antrinės integracijos į Asus, deivė Frėja ir jos brolis Freiras yra dvi žymiausios Vanų dievybės. Daugelis istorikų teigia, kad išsprendę ilgą kivirčą, Vanai prisijungia prie Asų ir visi taikiai sugyvena Asgarde.
Lóduras arba Lytiras, Odino brolis
Jis priklauso trims pirmykščiams dievams kartu su Odinu ir jų broliu Honiru. Dievo Boro ir milžinės Bestlos sūnūs, jie sukilo prieš milžinų valdymą nužudydami jų vadą ir motiną Ymirą.
Skandinavų mitologijoje būtent iš Ymiro kūno atsirado visata. Taip pat vieno iš jų nuotykių metu trys broliai sukūrė pirmąjį žmogų iš negyvo medžio kamieno: kol Odinas įkvėpė jam gyvybę, Lóduras suteikė jam visus pojūčius.
Frėja, pirmoji Valkirija
Deivė Frėja neabejotinai yra pati ikoniškiausia ir labiausiai gerbiama skandinavų panteono dievybė. Vaisingumo, grožio ir meilės deivė, ji geidžiama tiek dievų, tiek žmonių.
Visgi po jos grakštumu ir moteriška elegancija slepiasi baisi karė. Frėja yra pirmoji ir galingiausia Valkirija. Ragnaroko metu ji viena vadovauja pusei dievų kariuomenės.
Freiras, trečiasis pirmykštis dievas
Kartu su Toru ir Odinu, Freiras yra vienas iš trijų esminių skandinavų mitologijos dievų. Jis reprezentuoja vaisingumo, derlingumo ir klestėjimo dievą, dažnai siejamą su saule ir šviesa. Nepaisant jo svarbaus vaidmens skandinavų civilizacijoje ir žymių istorikų patvirtintos svarbos, iki mūsų pasiekė nedaug legendų apie Freirą.
Kitos vikingų dievybės
Aegiras ir Ran, jūros valdovai
Aegiras yra vandenynų ir jūros personifikacija skandinavų mitologijoje. Nepaisant to, kad priklauso milžinų klanui, jis apibūdinamas kaip artimas Asų dievų draugas, kuriam jis rengia daugybę puotų.
Apdovanotas didelėmis magiškomis galiomis, jis turi privilegiją vesti Asų deivę „Ran“. Ši deivė taip pat susijusi su jūra, nes ji saugo žmones nuo tikro skendimo ištraukdama juos stebuklingu tinklu. Šios dvi papildančios dievybės saugo vikingus ilgų kelionių jūra metu.
Angrboda, negandų motina
Ši jötunn, arba vikingų milžinė, skandinavų mitologijoje žinoma kaip naikinimo ir negandų šaltinis, be to, buvo dievo Lokio meilužė. Su ja jis susilaukė 3 vaikų: vilko Fenrio, gyvatės Jörmungandr ir mirties deivės Helės; bjaurių būtybių, sukėlusių Ragnaroką.
Helė arba Hel, mirusiųjų karalienė
Lokio ir milžinės Angrbodos dukra, ji dievų ištremta į mirusiųjų pasaulį. Mirties deivė Helė visų vikingų, kurie nesulaukė šlovingos pabaigos, sielas pasiima į Helheimą – tamsią ir šaltą karalystę. Ragnaroko metu visos šios sielos sustiprins Lokio kariuomenės gretas prieš Asų dievus.
Sol ir Mani, saulė ir mėnulis
Skandinavų kultūroje saulė ir mėnulis apibūdinami kaip deivės, kurias nuolat persekioja dvi tamsos būtybės. Taigi Sol, saulę reprezentuojanti deivė, ir Mani, mėnulio įsikūnijimas, bando pabėgti nuo dviejų milžiniškų vilkų: Sköll ir Hati; kurie yra ne kas kita, kaip vilko Fenrio vaikai.
Kai nuaidės Ragnarokas, šie du vilkai pagaliau sugebės praryti šias deives. Laimei, prieš mirtį jos pagimdys naują dangaus šviesulį, kuris tęs jų misiją po jų mirties.
Skandinavų mitologija vikingų visuomenėje
Skandinavų mitologija buvo neatsiejama vikingų kasdienio gyvenimo dalis. Tai, kas neabejotinai įrodo šį teiginį, yra dažnas termino „síður“ vartojimas jai apibūdinti. „Síður“ senąja skandinavų kalba reiškia „paprotys arba naudojimas“ ir materializuoja artimiausią religijos koncepciją, kurią galima rasti pas skandinavus.
Žinoma, vikingų tikėjimai bėgant amžiams labai pasikeitė ir skiriasi priklausomai nuo regiono. Tačiau yra archeologinių įrodymų, demonstruojančių atsidavimą konkretiems dievams.
Kiekvienas skandinavų dievas turėjo savo galias ir privilegijas, kurias suteikdavo savo pasekėjams. Tai paaiškina, kodėl vikingų civilizacija garbino ir kreipėsi į kelis skandinavų dievus per daugybę ritualų.
Iš tiesų, pasak istoriko Adamo Brėmiečio, Švedijos mieste Upsaloje yra didelė šventykla, kurioje vikingai susirinkdavo kas 9 metus. Šioje šventoje vietoje buvo randami atvaizdai ir statulos dievų Odino, Toro, bet taip pat ir Freiro garbei.
Šios didžiosios ceremonijos metu vikingai nusikirpdavo savo ilgas kasas ir aukodavo gyvūnus bei žmones, pririšdami juos prie šventosios giraitės medžių. Pasak skandinavų mitologijos, šis ritualas, kuris galėtų pasirodyti barbariškas, suteikdavo vaisingumą, klestėjimą ir buvo šlovingų vikingų pergalių priežastis.
