Seidr: šiaurės šalių burtininkystė ir dieviškieji völva apreiškimai
Seidr (senovės skandinavų k.: seiðr) – tai senovinė burtininkystės ar magijos forma, kurią praktikavo šiaurės šalių pagonys. Ši paslapčių ir simbolikos kupina praktika iki šiol žadina smalsumą ir skatina mokslinius tyrimus. Pasinerkime į šį pasaulį, kuriame vyrai ir moterys siekė bendrauti su dievybėmis ir daryti įtaką įvykių eigai.
Kas praktikavo Seidr?
Seidr apėmė užkeikimus ir burtus, skirtingai nei galdr, kuris buvo labiau praktiškas, šamaniškas ir orientuotas į ekstazės būsenas. Pagrindinės Seidr praktikės buvo moterys, žinomos kaip völva arba seiðkona (pažodžiui „reginčioji moteris“). Tačiau būta ir vyrų, praktikavusių šią magijos formą, vadinamų seiðmaðr (pažodžiui „regintysis vyras“).
Vikingų laikais vyrui praktikuoti Seidr dažnai buvo siejama su ergi („moteriškas“ arba „nevyriškas“) konotacijomis, nes manipuliaciniai šios praktikos aspektai prieštaravo atviro ir nuoširdaus vyro idealui. Toks požiūris į lytį buvo giliai įsišaknijęs šiaurės šalių visuomenėje.
Dieviškieji pasakojimai ir mitologiniai nesklandumai
Deivė Frėja ir, tikėtina, kitos skandinavų mitologijos deivės buvo Seidr sekėjos. Net Odinas, vienas svarbiausių dievų, jį praktikavo, nors tai jam ir kėlė tam tikrą gėdą. „Lokasenna“ poemoje Lokis kaltina Odiną praktikuojant Seidr, naudodamas tai kaip įžeidimą.
Visgi kai kurie mano, kad Odinas, būdamas aukščiausiasis dievas, stovėjo aukščiau šių moralės dėsnių. Kaip ir kitų indoeuropiečių politeistinių religijų dievybės, jis turėjo veiksmų laisvę, kurios mirtingieji negalėjo sau leisti.
Anglosaksų sąsajos ir lyginamosios praktikos
Anglosaksai turėjo su Seidr susijusių žodžių: siden ir sidsa, dažnai vartotų kontekstuose, susijusiuose su elfais (ælfe), ir turinčių panašią reikšmę kaip Seidr. Tarp senųjų anglų terminų, apibūdinančių magijos praktikus, randame wicca (vyr.) arba wicce (mot.), iš kurių kilo šiuolaikinis žodis „ragana“ (witch), nors tiesioginio ryšio tarp wicca ir siden ar sidsa nėra.
Seidr formos ir praktikos
Snorri Sturlusono teigimu, jo „Ynglinga saga“ (7 skyrius), Seidr apėmė tiek būrimus, tiek manipuliacinę magiją. Panašu, kad Seidr praktikuotas būrimas paprastai skyrėsi nuo kasdienių pranašysčių dėl savo metafizinio pobūdžio.
Šamanizmas, kaip visame pasaulyje išlikusi tradicija, tikriausiai turinti priešistorines šaknis, turi panašumų su Seidr. Nuo tada, kai Jacobas Grimmas 1835 m. paskelbė savo sociolingvistinį veikalą „Deutsches Wörterbuch“, mokslininkai atrado baltų-fino-ugrų sąsajas su seid, susiedami jį su samių šamanų praktikomis.
Tačiau svarbu pažymėti, kad suomiškas žodis seita arba samių sieidde apibūdina žmogaus figūrą, suformuotą medžio ar keistos formos akmens, ir neturi tiesioginio ryšio su „magija“ ar „burtininkyste“. Visgi šie terminai galėjo kilti iš Seidr.
Seidr praktikos pavyzdžiai
Eriko Raudonojo sagoje völva Þórbjörg lítilvölva, gyvenusi Grenlandijoje, dėvėjo mėlyną paltą ir juodo avikailio kepurę, puoštą baltų kačių kailiu. Ji taip pat turėjo simbolinį brangakmenį, kartais laidojamą kartu su ja, ir sėdėdavo ant pakylos.
Tačiau Örvar-Oddr sagoje aprašomas juodas drabužis, o völva su savimi nešiojosi verpstę. Šie detalūs aprašymai, nors ir žavingi, kelia klausimą, kiek jie atspindi autentiškas ikikrikščioniškas praktikas, o kiek yra pagražinti krikščionių autorių vaizduotės.
Galdr transkripcija ir jos atitikmuo senąja anglų kalba, gealdor, evoliucionavo į šiuolaikinį anglų kalbos žodį yell (šaukti). Daugelis keningų lygino mūšių garsus su Seidr giesmėmis, leisdami manyti, kad šis garsas tikriausiai buvo labai aukšto tono.
Seidr skandinavų mitologijoje
Frėja „Ynglinga sagoje“ įvardijama kaip Seidr paslapčių ekspertė. Ji taip pat vadovavo aukojimams ir, manoma, būtent ji supažindino asus su Seidr žiniomis – papročiu, kuris iš pradžių priklausė vanams.
Taip pat sakoma, kad ji išmokė Odiną šios praktikos paslapčių. „Lokasenna“ poemoje Lokis kaltina Odiną praktikuojant Seidr, pasmerkdamas tai kaip vyrui nevertą meną. Šis pasmerkimas gali būti pagrįstas „Ynglinga saga“, kurioje Snorri aiškina, kad kiekvienas Seidr praktikas buvo laikomas silpnu ir bejėgiu.
Galimas Seidr praktikos pavyzdys skandinavų mitologijoje yra pranašiškas regėjimas, kurį Odinui suteikė Völuspá poemoje minima völva arba pranašė, davusi vardą visai poemai. Jos regėjimas nėra tiesiogiai siejamas su Seidr praktika, nors šis žodis pasirodo ryšyje su veikėja, vardu Heiðr, tradiciškai siejama su Frėja, tačiau galinčia reikšti ir pačią völvą.
Yra didelis panašumas tarp šio pasakojimo völvos ir Nornų. Kita žymi Seidr praktikė yra ragana Groa, kuri bandė padėti Torui ir buvo iškviesta iš savo kapo „Svipdagsmál“ poemoje.
Išvada
Seidr su savo ritualais ir mistiniais praktikais toliau žavi tuos, kurie domisi skandinavų mitologija ir senovės magijos praktikomis. Norėdami sužinoti daugiau apie šį įspūdingą pasaulį ir atrasti kitų straipsnių apie vikingų kultūrą, kviečiame apsilankyti mūsų tinklaraštyje ir mūsų internetinėje parduotuvėje Vikinga.
