Ragnaras Lodbrokas | Didžiausio vikingų karaliaus istorija!
Vikingai – senovės civilizacija, žinoma kaip galingiausia tauta, kada nors žengusi Europos žeme. Jų istorija ir mitologija liudija apie legendinius karius ir karalius, kurie sukūrė Skandinavijos karalystės galybę. Vienas vikingas ypač išgarsėjo tuo, kad privertė drebėti didžiausias Europos karalystes: tai didysis Ragnaras Lodbrokas.
Garsusis Ragnaras Lodbrokas neabejotinai yra drąsiausias mūsų eros vikingų karys. Spalvinga skandinavų karaliaus asmenybė, kurios žygdarbiai įkvėpė daugybę pasakojimų ir legendų. Būtent Ragnaras paskatino mūsų kartos susižavėjimą vikingais.
Ar norite sužinoti karaliaus Ragnaro Lodbroko legendą? Ar jus žavi ši mitinė asmenybė? Šiame straipsnyje atskleidžiame didžiausio Šiaurės karaliaus kilmę ir istoriją – vikingo, kuris privertė visą Europą nusilenkti!
Ragnaro Lodbroko istorija: tarp mito ir tikrovės
Ragnaras Lodbrokas, dar žinomas kaip Ragnaras Lothbrokas, yra kilęs iš ilgos didžiųjų vikingų karalių ir karių giminės. Jis buvo jarlas (kunigaikštis), kilęs iš regiono, kuris vėliau tapo žinomas kaip Švedija ir Danija.
Daugybė sagų ir istorinių knygų įamžino Ragnaro Lodbroko žygdarbius. Būtent šie mitai jam pelnė didžiausio vikingų karaliaus titulą. Visgi Ragnaro Lodbroko istorija apipinta daugybe neaiškumų ir paslapčių.
Kai kurie istorikai teigia, kad jis buvo tik legendinis karalius, kuris niekada neegzistavo, o kiti tvirtina, kad Ragnaro pasakojimai yra tikri. Norėdami suprasti, kodėl jis kelia tiek daug diskusijų, turime grįžti prie jo ištakų.
Ragnaras, Sigurdo Hringo palikuonis
Laikotarpis, kuriuo gyveno Ragnaras Lodbrokas, išlieka gana neaiškus. Manoma, kad jo gimimas sutampa su Vendelio amžiaus pabaiga ir žymi vikingų amžiaus pradžią. Daugybė šaltinių patvirtina hipotezę, kad Ragnaras galėjo gyventi tarp VIII ir IX amžiaus (tarp 750 ir 865 m. po Kr.).
Tuo metu Skandinavijos regioną draskė kruvinos kovos tarp skirtingų vikingų klanų ir jarlų. Šio baisaus konflikto priežastis buvo Danijos karalystės karūna. Dėl jos susikovė du legendiniai vikingų karaliai: Haraldas ir Sigurdas.
Remiantis Hervor ir karaliaus Heidrekr saga, šis karas kilo, kai karalius Haraldas nusprendė užkariauti Ivaro Vidfamnės, karaliaus Sigurdo Hringo protėvio, žemes. Sigurdas kovojo su juo „Östergötland“ lygumoje, kur įvyko didžiausias vikingų jūrų karas: Brávellir mūšis.
Šiame mitiniame vikingų mūšyje dalyvavo:
- Daugiau nei 200 000 karių abiejose pusėse. Haraldas turėjo daugiau nei 300 Skjaldmös – baisiųjų vikingų kario moterų. Sigurdas pasitelkė vikingų samdinius iš visų Šiaurės kraštų;
- Daugiau nei 3 000 karo laivų arba drakarų, kurių statybai reikėjo iškirsti didelę dalį Šiaurės miškų.
Sigurdas Hringas tapo šio mūšio nugalėtoju. Jo reformų dėka vikingų tauta pirmą kartą istorijoje buvo suvienyta. Deja, jo valdymas truko neilgai.
Antrasis asmuo, kuriam pavyko pasiekti šį žygdarbį, buvo ne kas kitas, o Ragnaras Lodbrokas.
Ragnaras, karalius su dievų krauju
Remiantis Skjöldungar saga, tik po šio mūšio karalius Sigurdas vedė „Alfhild“, Norvegijos princesę. Su ja jis susilaukė vienintelio sūnaus – Ragnaro Lodbroko.
Alfhild buvo Synarduso arba Siwardo, Álfheimo („fėjų žemės“) valdovo ir karaliaus, dukra. Vikingų legendose Álfheim žinoma kaip dieviškųjų būtybių buveinė:
- Poetinėje Edoje: Álfheim yra pati pirmoji dievo „Freiro“ ir jo giminės buveinė. Freiras yra šlovingiausias vikingų dievas ir vienas iš jų mitologijos ramsčių. Šis mitinis dievas simbolizuoja vaisingumą ir klestėjimą. Jis yra deivės Frėjos brolis;
- Snorri Edoje: Álfheim yra „ljósálfar“ arba baltųjų elfų buveinė. Tai angeliškos vikingų mitologijos dievybės, laikomos oro valdovais.
Abiem atvejais Ragnaro motina Alfhild ir jos tauta „Alfar“ būtų tiesioginiai vikingų dievų palikuonys. Taigi Ragnaro Lodbroko gyslomis tekėjo dieviškas kraujas. Ši dieviška kilmė yra vienas iš daugelio privalumų, suteikusių jam jėgos ir drąsos.
Dėl šios priežasties senovės islandų tekstas „Sögubrot“ apibūdina jį kaip galingiausią ir šlovingiausią žmogų, kokį tik teko matyti. Iš motinos ir artimųjų jis paveldėjo neprilygstamą dievišką galią, kuri suteikė jam pranašumą prieš mirtinguosius priešininkus.
Prieš perimdamas tėvo sostą, Ragnaras turėjo nužudyti Eysteinn Beli, Haraldo sūnų, kuris trumpam buvo užgrobęs karūną. Kitose versijose Eysteinn yra artimas Ragnaro draugas, su kuriuo jis vėliau susipyko.
„Ragnaro“ reikšmė ir pravardės „Lodbrokas“ kilmė
„Ragnaras“ arba „Ragnarr“ senąja norvegų kalba gali būti verčiamas kaip:
- Dieviškasis karys arba dievas karys;
- Vikingų karalystės sargas;
- Labai sumanus patarėjas.
Visos šios trys savybės priskiriamos Ragnarui Lodbrokui dėl jo kilmės ir tariamos dieviškos giminės. Be to, jis įrodė esąs vertas savo vardo daugybe žygdarbių mūšio lauke ir kaip baisus karo vadas.
„Lodbrokas“ arba „Lothbrokas“ yra pravardė, tiksliau – garbės titulas, reiškiantis „pūkuotos kelnės“. Priešingai nei teigia miesto legendos, šis vardas jam buvo suteiktas tik po išsiskyrimo su vikingų kario moterimi Lagertha, jo pirmąja žmona.
Islandų saga Fornaldarsaga bei danų istoriko Saxo Grammaticus darbai pateikia tą pačią versiją. Siekiant Thora Borgarhjortt, tuometinio Švedijos karaliaus dukters, rankos, jo kelyje pasirodė dvi milžiniškos gyvatės.
Atrodė, kad tai buvo dovanos, kurias karalius Herothus įteikė savo princesei. Ragnaro pergalė prieš šiuos bjaurius padarus buvo būtina sąlyga norint gauti tėvo sutikimą vedyboms.
Nereikia nė sakyti, kad drąsusis Ragnaras nugalėjo nuožmius žvėris. Skarmalai, kuriuos jis dėvėjo kaip apsaugą – derva padengtos pūkuotos kelnės – visam laikui liko susieti su jo vardu.
Kitą įvykių versiją aprašo saga Ragnaras Pūkuotakelnis. Pasak jos, tai buvo jo trečioji žmona Aslaug, kuri jas padovanojo kaip apsauginę dovaną. Ji užtikrino, kad su šiais kukliais šarvais jis pelnys dievų palaiminimą ir jokia blogybė jo nepasieks.
Ragnaras: vikingų karalius abejotina kilme
Karaliaus Ragnaro Lodbroko gyvenimas yra labai ginčijamas mokslininkų bendruomenėse. Kai kurie istorikai netgi abejoja jo egzistavimu.
Tikslų laikotarpį, kuriuo jis gyveno, sunku nustatyti. Viskas, ką tikrai žinome, yra tai, kad jis galėjo egzistuoti tarp VIII ir IX amžiaus.
Viena iš hipotezių yra ta, kad jis iš tikrųjų yra daugelio kilmingų vikingų veikėjų derinys:
- Jo reidai susimaišė su Danijos karaliaus Horiko I reidais;
- Remiantis Saint-Bertin analais, kai kurios jo atakos Prancūzijoje iš tikrųjų buvo kario, vardu Reginherus, ištikimo karaliui Horikui I, darbai;
- Iš to paties istorinio laikotarpio jį galima susieti su karaliumi Reginfridu, kurį išvarė Horikas I;
- Jo nuotykiai galėjo priklausyti keliems tos pačios giminės Danijos karaliams;
- Galiausiai, jis galėjo būti Rognvaldas Eysteinssonas, norvegų jarlas.
Nors istorijos prieštaringos, Saxo Grammaticus „Danų darbuose“ (Gesta Danorum) pateikti pasakojimai liudija, kad jis tikrai egzistavo. Pasakojimų apie karalių Ragnarą Lodbroką pasikartojimas anglosaksų kronikose ir tradicinėse airių pasakose sustiprina tai, ką kai kurie istorikai laiko mitu.
Visgi įrodymų trūkumas niekaip nemažina Ragnaro valdymo didybės.
Ragnaras ir Lagertha: jo pirmosios žmonos istorija
Iš visų jo sąjungų ir meilės ryšių, Ragnaro santykiai su Lagertha buvo patys ikoniškiausi. Tai susiję ne tik su tuo, kad tai buvo jo pirmoji santuoka, bet ir su jų sąjungos aistringumu.
Jos tėvas, karalius Synardusas, žuvo per Švedijos karaliaus Fro užpuolimą, kuris taip užvaldė Norvegijos teritorijas. Paimta į vergiją ir priversta prostitucijai, Lagertha buvo amazonė, subūrusi vikingų kario moteris, patyrusias tą patį likimą, kad susigrąžintų šalies kontrolę.
Tuo metu Ragnaras nusprendžia įsikišti. Kadangi karalius Fro nužudė jo senelį, jis pasinaudoja proga kartą ir visiems laikams nutraukti jo tironiją. Lagerthos karių armija jam labai padėjo tame, kas laikoma pirmuoju didžiuoju jo mūšiu. Įsimylėjęs ją, jis priverstinai ją veda, nepaisydamas iššūkių, kuriuos ji jam iškėlė, kad gautų jos sutikimą.
Ragnaro Lodbroko sūnūs
Priešingai nei Ragnaro istorija, paliekanti daug neatsakytų klausimų, jo sūnų istorijos yra paremtos daugybe neginčijamų faktų. Saga Tale of Ragnar’s sons išsamiai pasakoja apie jų kilmę ir gyvenimą.
Vedęs tris žmonas (Lagerthą, Thorą ir Aslaug) bei turėjęs nesantuokinių ryšių, jis paliko gana gausius ir beveik legendinius palikuonis.
Munsö dinastija
Munsö dinastiją įkūrė Björnas Geležinis Šonas, antrasis Ragnaro ir Aslaug sūnus. Remiantis „Hervor ir karaliaus Heidrekr“ saga, tai didžiausia karalių giminė, kokią tik pažinojo Švedija ir Danija.
Björnas Lodbrokas, lydimas savo sūnaus „Eriko II Björnssono“, apgulė visą Europą. Jis užkariavo Anglijos ir Prancūzijos pakrantes ir net pasiekė Šiaurės Afriką bei Maroką. Būtent Björno I laikais vikingų era pasiekė savo apogėjų.
Kiti Ragnaro sūnūs
Daugelis vikingų tvirtino esą karaliaus Ragnaro giminės, tačiau istorija įsiminė šiuos:
- Ivaras Ragnarssonas: pravardžiuojamas karaliumi Berserkeriu. Jis kartu su broliais valdė Švediją ir Daniją. Jis buvo vienas iš reidų į Angliją vadų;
- Sigurdas Gyvatės Akis: tai jo sūnus su Thora Borgarthiort. Po mirties jis paveldėjo Ragnaro karalystę.
Ragnaro Lodbroko mirtis
Paradoksalu, bet vienas geriausiai žinomų faktų apie Ragnaro istoriją yra jo mirtis. Mitinė legenda, pasakojanti apie jo mirties aplinkybes, rodo, kad tai įvyko IX amžiaus viduryje arba pabaigoje.
Vienas iš daugelio jo karinių užkariavimų buvo Anglijos invazija. Jo ekspedicija į Nortumbriją turėjo susidurti su karaliumi Ælla. Žinodamas Ragnaro ir jo palikuonių galią bei jų būdą, jis įsakė savo kariams paimti tėvą į nelaisvę, bet jo nesužeisti. Jis uždraudė jam pakenkti ar jį nužudyti.
Būtent su savo pūkuotomis kelnėmis vikingų karalius pasirodė mūšyje. Paimtas į nelaisvę po savo armijos pralaimėjimo, jis atsisakė atskleisti savo tapatybę karaliui Ælla.
Laikomas paprastu kariu, jis buvo įmestas į gyvačių pilną duobę. Kadangi jo stebuklingi šarvai jį saugojo, saksų karalius įsakė jį išrengti. Tuo metu gyvačių įkandimai nugalėjo karalių Ragnarą ir jis mirė.
Tik per vėlai karalius Ælla suprato savo lemtingą klaidą. Jis pranešė naujieną Ragnaro vaikams, kurie skyrė jam baisią bausmę. Kruvinasis erelis – bausmė, susidedanti iš aukos nugaros atvėrimo ir plaučių ištraukimo. Taip karalius Ragnaras buvo atkeršytas.
Tragiška jo mirties istorija netgi tapo skaldų poemos objektu: Krákumal arba Krákos giesmė. Ji apibendrina paskutinius tariamus Ragnaro Lodbroko prisiminimus ir atkuria žygdarbius, kuriuos jis atliko būdamas gyvas.
