Ostara | Šiaurės šalių pavasario ir aušros deivės istorija
Skandinavų mitologija, o plačiau – germanų kultūra, yra kupina dievybių ir asmenybių, neatsiejamai susijusių su jų unikaliais tikėjimais ir kultūra. Beje, net patys to nežinodami, mes švenčiame deivę, kurios gimimas visame pasaulyje yra tiesiogiai susijęs su vikingų mitologija. Tai – pavasario deivė Ostara.
Tikriausiai jau žinote, kad atgimimo ciklas buvo vikingų civilizacijos tikėjimo pagrindas. Ir Ostara šiame tikėjime vaidino itin svarbų vaidmenį, nes ji simbolizuoja visų dalykų atsinaujinimą ir prisikėlimą.
Visgi daugelis mano, kad šios deivės ištakos siekia laikų aušrą, galbūt net laikus iki vikingų. Šiame straipsnyje papasakosime stebinančią deivės Ostaros legendą. Nustebsite sužinoję, kad jos gimimą švenčiame net ir šiandien!
Šiaurietiška pavasario deivės istorija
Ostara yra germanų vaisingumo, aušros ir pavasario deivė. Skandinavų mitologijoje jos kasmetinis pasirodymas simbolizuoja šio sezono pradžią, žymimą augalų ir medžių žydėjimu bei švelnėjančiais orais. Pasak legendos, ji prabunda pirmąją pavasario dieną po ilgo žiemos miego.
Ši deivė, priklausanti vanų dievybių grupei, yra susijusi su gyvybe, žeme ir jaunyste. Nors nėra jokių istorinių šaltinių, kurie ją tiesiogiai minėtų, vikingų civilizacijoje buvo įprasta švęsti pavasario pradžią. Ši šventė yra labai ypatinga, nes joje susipina daugybė su Ostara susijusių simbolių.
Velykų zuikiai ir Velykų kiaušiniai yra vieni iš pagrindinių deivės Ostaros festivalio simbolių. Šia švente pagerbiama dievybė, kuri kiekvienais metais užtikrina porų vaisingumą, žemės derlingumą ir gyvūnų gausą.
Nors germanų kultūroje jai buvo rodoma pagarba, ji išlieka gana mažai žinoma deive. Kadangi jokie skandinavų mitologijos pasakojimai jos nemini, ilgą laiką buvo keliami klausimai apie jos tikrąjį egzistavimą.
Vis dėlto, norint suprasti šios deivės svarbą šiaurės civilizacijoje, reikia sugrįžti prie Ostaros ištakų. Atraskite legendą, slypinčią už lygiadienio ir aušros valdovės.
Deivės Ostaros legenda ir kilmė: lygiadienio valdovė
Nors šiandien Eostre arba Ostara pripažįstama kaip šiaurietiška ir, plačiąja prasme, germanų dievybė, jos egzistavimas ilgą laiką buvo vertinamas prieštaringai. Tik VIII amžiuje anglų vienuolis Beda Garbingasis aprašė ją kaip skandinavų civilizacijos pavasario ir vaisingumo deivę.
Anksčiau nebuvo jokių istorinių vikingų mitologijos šaltinių, kurie ją minėtų. Daugelis tyrėjų tai aiškina tuo, kaip buvo perduodami šiaurietiški mitai ir pasakos. Tiesą sakant, skandinavų folklorą buvo įprasta perduoti žodine tradicija. Būtent todėl pirmieji rašytiniai šiaurietiški šaltiniai datuojami tik XII a. po Kr.
Tačiau dėl retų šaltinių, mininčių šią deivę, kai kurie tyrėjai laikosi hipotezės, kad Ostara niekada nebuvo tikra deivė. Pasak jų, tai tiesiog Bedos išradimas.
Ši teorija mažai tikėtina dėl krikščionių puoselėtos neapykantos pagoniškoms, ypač šiaurietiškoms, tradicijoms. Vienuolis, kategoriškai atmetęs pagoniškus tikėjimus, vargu ar būtų varginęsis išradinėti deives, o juo labiau suteikti joms taurių savybių.
Štai kodėl Ostaros istoriją 1835 m. patvirtino Jacobas Grimmas savo knygoje apie germanų mitologijos istoriją „Deutsche Mythologie“. Jam atrodė akivaizdu, kad Ostara buvo tikra šiaurietiška deivė. Pasak Grimmo, Beda tik tiksliau aprašė su Ostara ir jos kultu susijusias tradicijas.
Nors mitų apie Ostarą išlikę nedaug, ji buvo tikra šiaurietiško tikėjimo ir pagoniškų religijų deivė. Ši dievybė laikoma viena iš daugelio aušros deivių, siejamų su gyvybės šviesa ir vaisingumu.
Ostaros reikšmė ir simbolika
Kadangi apie Ostarą žinome labai mažai, nuolat atrandame naujų šios deivės reikšmių ir simbolių, atitinkančių kiekvieną tautą. Tačiau visose tradicijose aušros deivė buvo garbinama kiekvieno pavasario pradžioje.
Jos vardas „Ostara“ kilęs iš senovės skandinavų kalbos žodžio „Ost“, reiškiančio „Rytai“. Tai nuoroda į saulės gimimą ir gyvybės atgimimą. Būtent todėl ji dažnai vadinama aušros ar šviesos deive. Jos anglosaksiškas variantas Eostre netgi buvo panaudotas pavadinant garsiąją Velykų šventę („Easter“).
Be to, Ostara yra pavasario atspindys. Ji apibūdinama kaip jauna, žydinti, linksma ir spinduliuojanti moteris. Apsirengusi gėlėtais ir žaliais drabužiais, jokia kita šiaurietiška deivė negali prilygti jos grožiui. Ją lydi stebuklingi gyvūnai ir fėjos, skelbiantys pavasario atėjimą.
Visgi šis trapumas ir švelnumas slepia kartais labai kaprizingą charakterį. Kaip ir pavasario orai, kurie greitai gali virsti lietumi, jos linksmas būdas gali staiga tapti atšiaurus.
Nors Ostara yra pavasario ir aušros deivė, ji turi daug bendrų bruožų su kitomis šiaurietiškomis vaisingumo dievybėmis, ypač su deive Frėja. Dėl šios priežasties kai kurie tyrėjai teigia, kad Ostara galėtų būti Frėjos forma. Kiti ją lygina su šiaurietiška jaunystės ir grožio dievybe Iduna.
Nors jos kilmė nėra tiksliai apibrėžta, jos kultas išliko iki šių dienų. Taigi ši deivė turi unikalią simboliką, kurią pirmą kartą atrandame per vikingų tradicijas.
Velykų zuikių tradicijos kilmė
Nors Velykų šventė nuolat siejama su krikščioniška kultūra, ji turi gana keistą kilmę. Iš tiesų, daugelis elementų rodo, kad ji iš tikrųjų yra susijusi su Ostaros legenda.
Pavyzdžiui, pažvelkime į vokišką termino „Ostern“ kilmę. Šaknis veda į ikikrikščionišką laikotarpį, datuojamą vikingų era.
Jei pasigilinsime, istoriniuose šaltiniuose rasime šventę, kuri vikingų laikais buvo panaši į mūsiškę. Germanų tautose vaisingumo deivė buvo kasmet garbinama balandžio mėnesį – mėnesį, su kuriuo ji siejama.
Ši deivė nėra niekas kitas, kaip Ostara, kuri simbolizuoja kylančią saulę ir gyvūnų poravimosi sezoną. Šios pagoniškos šventės metu buvo laikomasi įvairių tradicijų, kurios įkvėpė Velykų šventę:
- Varpų skambinimas, siekiant paskelbti pavasario atėjimą ir pažadinti gamtą.
- Aukų teikimas Ostarai: tai garsieji Velykų kiaušiniai, simbolizuojantys dauginimąsi ir vaisingumą. Jie buvo skirti žemei, kad ši palaimintų sezono derlių.
- Pavasarinis apsivalymas, kuris vykdavo tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Namai buvo puošiami gražiausiomis sezono gėlėmis, siekiant išvyti piktąsias dvasias ir neigiamą energiją.
- Galiausiai, buvo deklamuojami senoviniai tekstai. Šie užkeikimai palaimindavo vietas ir apvalydavo atmosferą.
Atsižvelgiant į abiejų švenčių panašumus, vis labiau linkstama tikėti, kad Velykos buvo įkvėptos Ostaros šventės. Tai, ką turime šiandien, yra tūkstantmečius skaičiuojanti praktika, kuri buvo išsaugota ir iš naujo atrasta kitu pavidalu.
Ostaros gimimo kultas ir šventimas
Velykos nėra vienintelė su Ostara susijusi šventė. Tiesą sakant, pavasario lygiadienis, vykstantis apie kovo 20 d., taip pat gali būti pagoniškos kilmės.
Štai trumpas astrologinis priminimas! Lygiadienis – tai akimirka, kai saulė pereina iš vieno Žemės pusrutulio į kitą, t. y. kerta pusiaujo liniją. Šiomis keliomis metų dienomis dienos ir nakties trukmė yra vienoda.
Jo nereikėtų painioti su Velykomis, kurios nustatomos pagal bažnytinį kalendorių. Dažniausiai jos vyksta pirmąjį sekmadienį po pirmosios pilnaties, einančios po kovo mėnesio lygiadienio.
Kiekvieną pavasario lygiadienį, kai diena ir naktis tampa vienodo ilgio, Ostara ateina į mirtingųjų pasaulį. Ji atneša pirmuosius pavasario spindulius, vaisingumą ir gausą visur, kur tik pasirodo.
Ši diena taip pat žymi jos atvykimo šventės, vadinamos „Ostaros švente“, pradžią. Šio festivalio metu deivei aukojami zuikiai (jos šventas gyvūnas) ir marginami įvairių spalvų kiaušiniai.
Štai Ostaros, vikingų ir germanų kultūros vaisingumo deivės, legenda. Jos istorijos ir tradicijos gyvuoja iki šiol ir yra neatsiejama vikingų palikimo dalis.
