Midgardas: žmonių karalystė
Skandinavų mitologija susideda iš daugybės skirtingų pasaulių ir karalysčių. Tarp jų yra Midgardas – šiame straipsnyje sužinosite daugiau apie šią žavingą karalystę! Tai ne kas kita, kaip žmonių pasaulis.
Visatos pradžioje buvo tik 2 skirtingi pasauliai: Muspelheimas, kuris buvo labai karštas ir sudarytas iš ugnies, bei Niflheimas, kuris, priešingai, buvo sukaustytas ledo. Taip pat vadinamas rūko pasauliu, Niflheimas turėjo Elivagaro upes, kurios suteikė šiek tiek judėjimo šiai vietai.
Būtent šiose upėse gimė šalčio milžinas Ymiras. Vėliau jis pagimdė 6 galvų milžiną, milžinų porą bei karvę, vardu Audhumla. Ji turėjo tokius didelius tešmenis, kad iš jų trykštantis pienas suformavo 4 upes. Audhumla pagimdė Burį, kuris vėliau susilaukė Boro. Iš Boro gimė 3 pirmieji Asų dievai: Odinas – didžiausias iš dievų, Vė – dvasingumo dievas ir Vilis – valios dievas.
Vieną dieną šie 3 broliai nusprendė nužudyti ledo milžiną Ymirą. Jis buvo toks didelis, kad iš jo kūno ištekėjęs kraujas paskandino visus kitus milžinus. Išgyveno tik Bergelmiras su savo porininke, kurie tapo visų būsimų milžinų protėviais. Po nužudymo Odinas, Vė ir Vilis nugabeno Ymiro kūną į Niflheimo pasaulio centrą, Ginnungagapą.
Tuo metu jie sukūrė žemę iš jo kūno, o jūras ir ežerus – iš jo kraujo. Kaulai buvo panaudoti kalnams kurti. Visas jo kūnas buvo panaudotas kažkam naudingam sukonstruoti. Taip jo kaukolė tapo dangaus skliautu, o smegenys – debesimis. Dantys ir kaulų skeveldros virto akmenimis ir uolomis. Ymiro antakiai buvo panaudoti sienai, saugančiai nuo milžinų, pastatyti.
Taigi, būtent ledo milžino kūno dėka buvo sukurti kiti 7 pasauliai, sudarantys skandinavų mitologiją. Visatą ir visus šiuos pasaulius palaiko Yggdrasil, gyvybės medis. Ymiro kūne dievai aptiko į kirmėles panašias būtybes. 3 broliai suteikė joms intelektą ir žmogišką pavidalą: taip gimė nykštukai. Keturi iš šių nykštukų buvo patalpinti keturiuose dangaus skliauto kampuose. Nordris, Sudris, Vestris ir Austris suteikė savo vardus skirtingoms pasaulio šalims.
Kai kuriuose skandinavų tekstuose teigiama, kad nykštukai turėjo savo pasaulį: Nidavelirą. Taip pat sakoma, kad pirminiai ledo ir ugnies pasauliai, Niflheimas ir Muspelheimas, buvo vienas. Iš šio pasaulio kūrimo gimė Midgardas.
Midgardas – centrinė vieta
Midgardo pavadinimas turi kelis skirtingus etimologinius šaltinius. Senovės skandinavų kalba jis minimas kaip Miðgarðr, o senovės saksų kalba (senosios vokiečių kalbos atitikmuo) – Middilgard, kuris pasirodo „Heliand“ poemoje apie gyvenimą. Šios formos kilusios iš bendros germanų kalbos: midja-gardaz. Tai žodžių midja (reiškiantis vidurį) ir gardaz (reiškiantis aptvarą) derinys.
Senovės skandinavų kalba Midgardas reiškia „vidurinį aptvarą“. Egzistuoja variantai, reiškiantys „centrinę tvorą“. Pirminė žodžio prasmė yra nuoroda į žmonių civilizacijos padėtį 9 pasaulių sistemoje. Yra ir kita prasmė, susijusi su žodžiu Midgardas. Pirmoji dalis reiškia vidurį horizontaliai, o antroji – vertikalią padėtį. „Gard“ taip pat randamas Asgardo pavadinime – tai dievų ir deivių Asų pasaulis.
Visos Ymiro kūno dalys buvo panaudotos sukurti žemę, kurioje gyvena žmonių civilizacija. Ši karalystė yra viena iš 9 pasaulių, tačiau vienintelė, matoma žmonėms. Svarbu žinoti, kad kiti pasauliai, galintys kirstis su Midgardu, yra nematomi.
Dėl savo centrinės vietos Yggdrasil, Midgardas buvo pirmoji karalystė, sukurta 3 dievų. Centriniame lygyje taip pat yra Jotunheimas, milžinams skirta pasaulis. Senovės Snorri Edos tekstuose šis pasaulis lokalizuojamas rytuose. Svartalfheimas yra kitas pasaulis, užimantis medžio vidurį. Tai juodųjų elfų, Svartálfar, valdos. Ten taip pat gyvena nykštukai, o tai sukelia painiavą su Nidaveliru, kita šių būtybių karalyste.
Po visatos centro sukūrimo Odinas, Vilis ir Vė nusprendė sukurti dar 2 lygius. Virš Midgardo yra Asgardas, Asų dievų ir Valhalos valdos. Vanaheimas yra Vanų dievų karalystė. Nepaisant karo tarp dviejų dievų grupių, Vanaheimas yra Yggdrasil, tačiau toli nuo Asgardo. Alfheimas yra šviesos elfų karalystė. Žemiau Midgardo, apatiniame lygyje, yra Muspelheimas ir Niflheimas (ugnis ir ledas). Galiausiai, Helheimas yra paskutinė karalystė. Tai vieta, kur gyvena mirusieji, kurie gyvenime nebuvo dori. Tai taip pat apima žmones, mirusius nuo ligų ir senatvės.
Kai kurie šaltiniai ir koncepcijos karalystes išdėsto kitaip. Svartalfheimas dažniau priskiriamas apatiniam lygiui, o Muspelheimas, ugnies karalystė, yra šalia Midgardo.
Centrinė Midgardo vieta daro šią karalystę pusiausvyros tašku. Yggdrasil jis lyginamas su kamienu. Todėl jo sunaikinimas reikštų medžio nukirtimą ir viso pasaulio žūtį. Tamsūs pasauliai apačioje ir dievybių pasauliai viršuje būtų atskirti. Midgardas užima centrinę vietą ir turi didelę reikšmę.
Suskirstymas poromis
Skandinavų mitologijos pasaulių ypatybė yra ta, kad juos galima sugrupuoti poromis. Šis grupavimas atliekamas remiantis priešingomis skirtingų karalysčių reikšmėmis. Taigi gauname:
- Muspelheimą ir Niflheimą – ugnies/karščio ir ledo/šalčio opozicijai.
- Vanaheimą ir Jotunheimą – kūrimo ir griovimo opozicijai.
- Alfheimą ir Svartalfheimą – šviesos ir tamsos opozicijai.
- Asgardą ir Helheimą – karingos mirties ir profaniškos mirties opozicijai.
Būdamas pusiausvyros simboliu, Midgardas negali būti siejamas su jokia kita vikingų karalyste.
Midgardo gyvatė: Jormungandr
Žemė ir Midgardo pasaulis sudaryti iš didžiulių vandens plotų. Vandenyne, nors ir apibūdinamame kaip neįžengiamas, randame Jormungandr – milžinišką jūrų gyvatę. Ji tokia didelė, kad gali savo kūnu apjuosti pasaulį, net sugebėdama įsikąsti į uodegą. Egiras ir Ran gyvena vandenų gelmėse ir žudo nelaimingus jūreivius.
Remiantis Snorri Eda, Jormungandr yra piktadarystės dievo Lokio ir milžinės Angrbodos sūnus. Netrukus po gimimo Odinas įmetė jį į Midgardo vandenis. Dėl savo augimo gyvatė pasiekė milžinišką dydį ir sugebėjo apjuosti visą žmonių pasaulį. Todėl būtybė taip pat vadinama Midgardo gyvate.
„Gylfaginning“ 34 skyriuje aprašomas šis momentas:
„Jis įmetė gyvatę į gilų vandenyną, supantį visas žemes, tačiau ji taip išaugo, kad gyvendama jūros viduryje, dabar apjuosia visas žemes ir kandžioja savo uodegą.“
Apjuosdamas Midgardą savo milžinišku dydžiu, Jormungandr saugo žmonių pasaulį nuo kitų būtybių, norinčių į jį patekti be leidimo. Nors ir priešiškas svarbioms dievybėms, jis yra žmonių apsaugos simbolis. Midgardo gyvatė taip pat yra visų jūrinių reiškinių, kuriuos vikingai patyrė per savo žygius Europoje, priežastis: audrų ir cunamio bangų.
Jei Odinas įmetė jį į Midgardo vandenynus gimusį, tai todėl, kad žinojo, jog jis turi didelę galią. Dėl savo dydžio jis buvo visų bijomas ir niekas nedrįso su juo susidurti iki pat Ragnaroko. Tik Toras išdrįso tai padaryti žvejybos metu su ledo milžinu Hymiru. Jis panaudojo jaučio galvą, kad priviliotų Jormungandr. Kai pabaisa išlindo iš vandens, Toras pakėlė savo plaktuką, kad smogtų. Tačiau Hymiras, išsigandęs vietos ir gyvatės, perpjovė valą. Gyvatė nuplaukė, o įsiutęs Toras išstūmė savo kolegą už borto, kad šis dingtų visiems laikams. Kitas mūšis tarp jų įvyks per Ragnaroką.
Ryšys su Asgardu
Prieš aptariant Midgardą paskutiniame Ragnaroko mūšyje, reikia paminėti žmonių pasaulio ryšį su dievų pasauliu.
Ar žinojote, kad Midgardas vadinamas Mannheimu (žmonių namais)? Tai kilo iš senovinio pavadinimo, kur visos karalystės turėjo priesagą „-heim“. Tai vikingų norvegų kalba reiškia karalystę arba pasaulį, o priesaga „-gardr“ labiau atitinka aptvarą.
Taigi Midgardas yra vieta, kur gyvena vikingai. Jie užsiima plėšikavimu, teritorijų užkariavimu, ypač Anglijos. Vikingai narsiai kovojo savo kirviais ir skydais. Karingiausi ir nusipelnę iš jų buvo siunčiami į Valhalą, vikingų rojų, esantį Asgarde, dievų valdose. Valkirijos rinko vyrus, kurie turėjo tapti Einherjarais.
Bifrostas, reiškiantis „žvilgantį kelią“, yra tilto, jungiančio Asgardą su Midgardu, pavadinimas. Tai 3 spalvų vaivorykštė. Tarp jų raudona spalva yra liepsnojanti ugnis. Jei Bifrostas nuolat dega, tai tam, kad milžinai negalėtų juo pasinaudoti. Jis aprašomas kaip tvirtesnis už bet kokį kitą statinį. Tačiau Asų dievas Heimdalas yra šio tilto sargas. Statinis sugrius, kai Muspelheimo sūnūs atvyks per paskutinį Ragnaroko mūšį ir jį pereis. Bet kas nutinka Midgardui per Ragnaroką?
Midgardas per Ragnaroką
Vikingų kariai Einherjarai dienų dienas Valhaloje ruošiasi Ragnaroko mūšiui. Ten jie susikaus su milžinais ir kitais monstrais, kurie simbolizuoja naikinimo jėgas.
Edų rankraščiuose aprašomas pasaulio ir kartu Midgardo sunaikinimas per paskutinį mūšį tarp skirtingų dievybių. Iš tiesų, mūšio metu Odinas, Toras ar Freiras susikaus su Lokiu, Fenriu ar Midgardo gyvate.
Būtent Jormungandr iškilo iš vandenynų, kad paskleistų savo nuodus žemėse ir jūrose, kai jo brolis, vilkas Fenris, išsilaisvino. Tada pastebimas vandens lygio kilimas ir žemių užliejimas. Poetinėje Edoje aprašomas šis momentas:
„Grėsmė ateis iš Austrio, pakėlęs savo skydą,
Midgardo kirmėlė raitysis iš įniršio,
Didžioji gyvatė plaks bangas, apimta šio įsiūčio.“
100 lygų Vigrido mūšio laukas bus galutinio susirėmimo vieta. Čia Midgardas bus sunaikintas ir visa gyvybė baigsis. Žmonės žus, Fenris nužudys Odiną, Heimdalas ir Lokis nužudys vienas kitą. Freiras kovos su milžinu Surtu, bet bus nužudytas, nes neturės savo stebuklingo kardo. Beveik visi dalyviai mirs.
Kalbant apie Jormungandr, jis padarys didelę žalą tiek žmonėms, tiek dievybėms. Jis mirs kovodamas su Toru, bet sugebės nusinešti griaustinio dievą dėl savo nuodų. Po 9 žingsnių didysis dievas ir jo plaktukas kris. Vandenys užlies žemes, o tai sunaikins Midgardą.
„Vafþrúðnismál“ 52 skyriuje, trečiojoje Poetinės Edos dalyje, aprašoma, kas nutinka mirusiems žmonėms po Ragnaroko. Būstų yra daug ir jie gali būti geri arba blogi. 53 skyriuje paaiškinamas dievų ir žemės likimas. Žmonijos gyvenamoji vieta vėl iškils iš jūros, o tai žymės Midgardo sugrįžimą – gražų ir žaliuojantį. Žmonių pora Lif ir Lifthrasiras, kurie slėpėsi mediena per Surto gaisrą, bus vieninteliai išgyvenusieji po pranašaujamos pasaulio pabaigos. Pora tada vėl apgyvendins Midgardą.
