Kruvinasis erelis | Vikingų dievų kankinimo įrankis
Vikingai žinomi kaip barbarų civilizacija, nepasižymėjusi jokiu gailestingumu. Nors dažnai vaizduojami kaip negailestingi ir nežmoniškus papročius puoselėję žmonės, jų reputacija didžiąja dalimi yra išpūsta viduramžių istorikų.
Visgi, kiekvienoje istorijoje yra dalelė tiesos! Vikingų barbariškumas atsiskleidžia per tam tikrus tuo metu naudotus kruvinus ritualus ir praktikas: kruvinasis erelis yra tobulas pavyzdys.
Kruvinasis erelis – tai senovinis šiaurietiškas egzekucijos ritualas, pasižymintis neįtikėtinu žiaurumu ir baisumu. Laikomas pačia baisiausia bausme, kokią tik galima patirti, jis buvo skirtas tik patiems didžiausiems šventvagiams. Būtent todėl tik keletas istorinių asmenybių, kuriuos galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, tapo šios tragedijos aukomis.
Norite suprasti, kodėl apie šį egzekucijos būdą tiek daug kalbama? Ar jis tikrai buvo naudojamas atkeršyti už Ragnaro mirtį? Kad atskirtume tiesą nuo pramanų, kviečiame susipažinti su garsiojo kruvinojo erelio istorija, kilme ir reikšme!
Kruvinojo erelio kilmė: dieviškoji bausmė!
Kruvinasis erelis, kurio reikšmė vis dar labai miglota, nėra paprastas egzekucijos ritualas. Iš tiesų, visoje skandinavų literatūroje jis turėjo tik keturias aukas, tačiau kokias!
Vienur aprašomas kaip egzekucijos ritualas, kitur – kaip aukojimo ceremonija, dėl savo teatrališkumo ir žiaurumo jis tapo unikalia bausme, kurios nerasime jokioje kitoje kultūroje. Net ir šiandien jis išlieka tikra paslaptimi tiek visuomenei, tiek istorikams.
Šios praktikos žiaurumas akcentuojamas įvairiuose kino kūriniuose, ypač seriale „Vikingai“, ir kelia daug klausimų žiūrovams:
- Kodėl tokia praktika egzistavo?
- Kokią šventvagystę reikėjo įvykdyti, kad ją užsitarnautum?
- Kokios istorinės asmenybės patyrė šią kančią?
- Kokia yra šio ritualo kilmė ir reikšmė?
Šiandien vis dar neturime visų atsakymų į šiuos klausimus. Visgi, šiame straipsnyje pasistengsime išnarplioti šį tokį pat brutalų, kaip ir intriguojantį vikingų fenomeną.
Kruvinasis erelis: mitas ar realybė?
Vikingų istorinės sagos detaliai aprašo šio ritualo eigą – neprilygstamo žiaurumo aktą. Kruvinojo erelio metu aukos visą kankinimo laiką būdavo laikomos gyvos, kol jų nugaros pusės šonkauliai būdavo sulaužomi. Jie po vieną būdavo atskiriami nuo stuburo ir atlenkiami į šonus, kad būtų atidengti aukos plaučiai.
Kai kuriais atvejais bausmė būdavo dar žiauresnė: nuteistųjų šonkauliai, plaučiai, o kartais ir žarnos būdavo ištraukiami, kad suformuotų kruvinus sparnus. Būtent iš šio šiurpaus vaizdinio ir kilo garsusis pavadinimas.
Nepaisant visų šių baisių detalių, šios skandinaviškos bausmės istoriškumas vis dar kelia diskusijų. Tarp fakto, kuris iš tikrųjų buvo taikomas vikingų eroje, ir grynos literatūrinės išmonės nėra jokių istorinių įrodymų, kurie galėtų išspręsti šį klausimą.
Iš tiesų, šiaurietiškų nuorodų apie kruvinąjį erelį nėra daug, o retos egzistuojančios sagos datuojamos laikotarpiu po Skandinavijos krikštijimo.
Egzekucijos ritualas ar aukojimas Odinui?
Žinoma, kad vikingai nebuvo švelnūs. Po kiekvienos pergalės jie kankindavo savo priešus ir aukodavo juos dievui Odinui. Vienas iš tokių ritualų buvo kruvinasis erelis – baisiausias iš visų. Vien jo paminėjimas priversdavo bėgti ištisus kaimus!
Vikingų sagos sutaria dėl jo žiaurumo, tačiau tarp skirtingų šaltinių išlieka tam tikrų nesutarimų dėl jo eigos ir tikrosios vertės:
- Haralds saga hárfagra ir Orkneyinga saga tai apibūdina kaip aukojimo ritualą dievui Odinui. Po kiekvienos pergalės vikingai aukodavo savo priešus, kad gautų pastarojo palaiminimą;
- Ragnars saga Loðbrókar, Gesta Danorum ir Knútsdrápa teigia, kad tai buvo keršto priemonė. Šiuo atveju Ragnaro sūnūs ją naudojo keršydami už savo tėvo nužudymą, kurį įvykdė Nortumbrijos karalius Ælle;
- Remiantis Reginsmál ir Orms þáttr Stórólfssonar, mitiniais vikingų legendų šaltiniais, kruvinąjį erelį naudojo net dieviškosios būtybės.
Be šių skirtumų, tos pačios sagos ne visada vienodai aprašo šios operacijos eigą. Kai kuriuose šaltiniuose, ypač Reginsmál, Ragnars saga ir Gesta Danorum, šonkauliai nėra pjaustomi. Aukos nugaroje išraižomas erelis, o kartais ant jo užberiama druskos.
Kad ir kaip būtų, airių istorikas Alfredas Smythas palaiko kruvinojo erelio istoriškumą. Jis tvirtina, kad tai aiškiai buvo žmonių aukojimo ritualas vikingų dievo Odino garbei.
Kruvinasis erelis – gryna literatūrinė išmonė?
1984 m. paskelbtame straipsnyje Roberta Frank apibūdina kruvinąjį erelį kaip „Paukštį, kurio niekada nebuvo“. Straipsnyje, pavadintame Vikingų žiaurumai ir skaldų eilės: kruvinojo erelio ritualas, abejojama paties ritualo egzistavimu.
Kadangi vikingų sagos daugiausia buvo parašytos po šiaurės šalių krikštijimo, ji teigia, kad autoriai neteisingai interpretavo senąsias skaldų eiles. Pasak jos, ši klaidinga Reginsmál posmo transkripcija atsirado dėl „kenning“ (ypatingos sintaksės) žodžiui „erelis“.
Be to, Roberta apibūdina Reginsmál kaip „mįslingą, užuominų kupiną ir sunkiai interpretuojamą pasakojimą“. Kadangi tai, deja, yra vienintelis vikingų eros šaltinis, patvirtinantis jo egzistavimą, labai sunku nustatyti jo tikrumą.
Robertos pateiktas paaiškinimas yra toks, kad ši praktika tebuvo užuomina į tai, jog priešų kūnai mūšio lauke būdavo paliekami veidu į žemę, kad maitėdžiai galėtų draskyti jų nugaras.
Krikščioniškas mitas vikingams demonizuoti?
Daugelis kitų istorikų pritaria teorijai, kad kruvinasis erelis tėra gryna išmonė. Dar daugiau – tai krikščionių, prisiekusių vikingų priešų, sukurtas mitas, kurio vienintelis tikslas buvo juos demonizuoti.
Be Robertos Frank, dar du istorikai, Davidas Horspoolas ir Ronaldas Huttonas, sutinka, kad tai yra kūrinys, sukurtas siekiant sukelti maksimalų siaubą.
Pasak jų, tai tiesiog krikščioniškas mitas be jokio istorinio pagrindo, atsiradęs dėl:
- Senųjų šiaurietiškų eilių nesupratimo ir klaidingo interpretavimo;
- Prie kurių pridėtos krikščionių kankinių ir didvyrių istorijų detalės, kurios ir tapo šio žiauraus kankinimo ritualo pagrindu.
Iš tiesų, lyginant tam tikrus kruvinojo erelio ypatumus su kai kuriais krikščionių pasakojimais, mito teorija išlieka tikėtina. Pavyzdžiui, pasakojimas apie šventojo Sebastijono mirtį, kurio nugaros šonus sudraskė strėlės, po ko jis buvo paliktas ir vėliau suėstas maitėdžių.
Kruvinojo erelio reikšmė
Erelis yra paukštis, glaudžiai susijęs su Odinu. Dangaus galios ir dominavimo simbolis, jis tiesiogiai siejasi su dievų tėvu ir pasaulių sergėtoju, vadinamu „erelio dievu“. Be jokios abejonės, būtent dėl šios priežasties daugelis istorikų kruvinąjį erelį laiko aukojimo ritualu dievui Odinui.
Orkneyinga saga sustiprina šią teoriją per Torf-Einarr legendą. Pagal šią senovinę istoriją, vikingų didvyris paaukojo savo priešą Hálfdaną dievui Odinui, kad atšvęstų savo pergalę.
Be to, kiti pavyzdžiai rodo, kad tai greičiau buvo keršto metodas, ypač už tėvą. Šios hipotezės populiarumas daugiausia kyla iš Nortumbrijos karaliaus Ælle mirties istorijos, ne kartą minėtos literatūroje.
Kruvinojo erelio aukos
Nors kruvinasis erelis įėjo į istoriją dėl savo žiaurumo ir barbariškumo, jis turėjo tik 4 tariamas aukas. Situaciją dar labiau komplikuoja tai, kad kai kurios iš jų yra išgalvotos, todėl istorijos gali būti visiškai sufabrikuotos.
Be dviejų vikingų legendų, suskaičiuojami tik du labai specifiniai atvejai, kai bausmė galėjo būti tikrai panaudota:
- Ragnaro sūnų kerštas už jų tėvo nužudymo kurstytoją;
- Hálfdano Ilgakojo paaukojimas dievui Odinui, kurį įvykdė Torf-Einarr.
Legendinis Ragnaro sūnų kerštas
Ivaro Bežangio ir jo brolių keršto legenda yra populiariausias istorinis kruvinojo erelio taikymo pavyzdys, kurio vienintelis tikslas buvo kerštas.
Ragnaras Lodbrokas, trokštantis galios ir vedamas gilaus noro plėsti savo žemes, leidžiasi į Anglijos užkariavimą. Jo puikybė pakiša jam koją, ir jis netyčia patenka į Nortumbrijos karaliaus Ælle paspęstus spąstus. Pasmerkęs jį baisiai mirčiai, karalius įmeta jį į duobę su gyvatėmis, kad tai taptų pavyzdžiu kiekvienam, ketinančiam įsiveržti į jo teritoriją.
Naiviai sukėlęs smurtinį įniršį vikingų stovykloje, jis nenujaučia, kas jo laukia. Ragnaro sūnų atsakas nebuvo ilgai lauktas! Už bausmę, kurią patyrė jų tėvas, nėra kitos tokios kančios, kuri galėtų jai prilygti ar ją pranokti smurto ir agresijos prasme: tai kruvinasis erelis! Karalius netrukus miršta negailestingo Ivaro Bežangio rankose.
Tapęs neabejotinai garsiausia šios baisios bausmės auka, Nortumbrijos karalius Ælle taip pat yra pirmasis, ištvėręs tokią žiaurią mirtį. Šios kruvinos keršto istorijos pasakojamos daugelyje istorinių šaltinių, ypač Ragnaro sūnų pasakojime, kuriame su nedideliais skirtumais aprašomas anglų karaliaus, išdrįsusio mesti iššūkį skandinavams, likimas.
Ši istorija tapo tikru vikingų įniršio pavyzdžiu. Ji atkartojama įvairiose kino adaptacijose, įskaitant 1958 m. amerikiečių šedevrą „Vikingai“, kuris stipriai ja remiasi. Po dešimtmečių tai vėl šokiruoja žiūrovus serialas „Vikingai“, atkartojantis šio ritualo sceną iki smulkiausių detalių.
Karaliaus Hálfdano, Haraldo sūnaus, aukojimas
Antrasis istorinis kruvinojo erelio bausmės panaudojimas įvyko tik praėjus šimtmečiui po Ragnaro mirties. Šiaurės karalystėje vyko galios konfliktai, o jo mirtis pažymėjo skandinavų tautos susiskaldymo pradžią.
Valdomi Haraldo Gražiaplaukio, jo daugybė sūnų, tarp jų ir Hálfdanas, varžėsi dėl sosto ir valdžios paveldėjimo. Hálfdanas pradėjo dominuoti šiaurės šalyse, tada kolonizavo ir išvijo iš savo žemių jarlą Torf-Einarrą. Norėdamas dar labiau pažeminti jarlą, jis nužudė jo tėvą, neturėdamas jokio gailesčio šiam nekaltam žmogui, kuris niekaip nebuvo susijęs su konfliktu.
Pasiryžęs atkeršyti už tėvą, Torf-Einarras kitą rudenį subūrė armiją kovai su Hálfdanu. Savo ryžto dėka jis sugebėjo nugalėti princą ir paimti jį į nelaisvę gyvą.
Įkvėptas Ragnaro sūnų keršto istorijos, jis nusprendžia pritaikyti kruvinąjį erelį Hálfdanui, tačiau tuo neapsiriboja. Šis ritualas buvo skirtas aukai dievui Odinui ir našlaičiui jarlui simbolizavo gėrio pergalę prieš blogį.
Kruvinasis erelis vikingų mitologijoje
Išsami vikingų mitologijos apžvalga atskleidžia tik du personažus, kurie galėjo patirti šią kančią. Šios išgalvotos legendos turėjo būti prieš Ragnaro sūnų istoriją ir tikriausiai pasiūlė jiems šį kankinimo metodą.
Reginsmál ir Nornagests þáttr pasakoja, kaip vikingų didvyris Sigurdas keršija savo tėvo žudikui „Lyngvigui“. Sigmundas, Sigurdo tėvas, yra centrinis skandinavų mitologijos personažas.
Savo ruožtu Orms þáttr Stórólfssonar cituoja antrąjį kartą, kai buvo panaudotas šis ritualas. Pagal legendą, piktas milžinas, vardu Brúsi, nužudo mažąją skandinavų dievybę „Ásbjörn“. Norėdamas atkeršyti už brolio mirtį, Ormras privertė šį milžiną patirti baisiausią kančią – kruvinąjį erelį.
