Jormungandr: viskas apie Midgardo gyvatę
Tarp skandinavų dievybių randame Lokį. Milžino Farbauti ir Laufėjos sūnus yra klastos, iliuzijų ir nesantaikos dievas. „Lokasenna“ poemos 9-oji strofa atskleidžia, kad jis su Odinu sudarė paktą, jog Lokis galėtų prisijungti prie asų panteono. Beje, eržilas Svadilfaris, pavirtęs kumele, kartu su klastos dievu susilaukė Sleipnir – aštuonkojo galingiausio dievo žirgo.
Lokis taip pat yra keleto įspūdingų būtybių tėvas. Snorio „Edoje“, „Gylfaginning“ skyriuje 34, sakoma, kad jis susilauks keleto monstriškų vaikų. Jų motina – milžinė Angrboda. Tai Helė, Jormungandr ir Fenris, kurie visi buvo užauginti Jotunheimo pasaulyje. Pranašystės apie jų gimimą skelbė, kad šie vaikai atneš dievams nelaimę. Būtent todėl jie nusprendė jais atsikratyti, o šią misiją patikėjo Odinui.
Pirmiausia yra Helė, kurios veidas pusiau paniręs į mirties tamsą. Odinas išsiunčia mirusiųjų deivę į Niflheimą (arba Helheimą) – mirusiųjų nuo ligų ar senatvės karalystę. Ji tampa šios šaltos ir tamsios vietos sergėtoja ir valdove.
Vilkas Fenris užauga toks didelis, kad tik Tiras turi drąsos jį šerti. Asai nusprendžia jį sukaustyti, iš pradžių kaip iššūkį panaudodami grandinę „Loeding“. „Dromi“ modelis, nors ir tvirtesnis, taip pat nesugeba sulaikyti vilko. Galiausiai jį įkalina stebuklingas saitas Gleipnir, primenantis šilko juostą.
Jormungandr, kuris mus domina šiame straipsnyje, Odino ir kitų dievų nuo pat gimimo buvo laikomas pernelyg pavojingu. Galingiausia dievybė griebė gyvatę ir įmetė ją į Midgardo jūrą, žmonių pasaulį. Tuo metu Jormungandr buvo tik maža gyvatė, tačiau ji jau kėlė baimę dievams. „Gylfaginning“ 34 skyriuje šis momentas aprašomas taip:
„Jis įmetė gyvatę į gilią jūrą, supančią visas žemes, tačiau ji taip išaugo, kad, gyvendama jūros viduryje, dabar apjuosia visas žemes ir kanda sau į uodegą.“
Iš tiesų, tai, kad ji buvo įmesta į nežinomą vietą, nesutrukdė Jormungandr augti. Jos augimas buvo toks įspūdingas, kad ji apjuosė visą Midgardą.
Midgardo gyvatės vaizdavimas
Dievo Lokio sūnus taip pat vadinamas Midgardo gyvate. Tai kyla iš vienos pusės dėl jos milžiniško dydžio, kuris, pasak istorinių pasakojimų, leidžia jai apjuosti pasaulį ir net įsikąsti sau į uodegą. Šis vardas taip pat yra jos gimimo pasekmė, kai Odinas ją įmetė į žmonių pasaulio jūrą.
Jormungandr etimologija kyla iš senosios islandų kalbos. „Jormun-“ reiškia gyvūno milžiniškumą, o „gandr“ reiškia pabaisą. Sujungus šiuos du žodžius, gauname „milžinišką pabaisą“, kas yra gana taiklus šio gyvūno aprašymas. Snorio „Edoje“ ji vadinama „Miðgarðsormr“. Senąja islandų kalba tai reiškia „pasaulio gyvatė“ arba „Midgardo gyvatė“. Priesaga „ormr“ reiškia gyvatę, kitą pabaisos pavadinimą. Ji taip pat vadinama „Naðr“, nes yra gimininga drakonui.
Būdama Midgardo sergėtoja, ji galiausiai sunaikina visus, kurie nėra pakviesti. Štai kodėl Jormungand yra laikoma apsaugos simboliu žmonėms. Vikingų pasaulį nuo jūrų pavojų saugo ši milžiniška būtybė. Vikingų jūrų žygius visoje Europoje lydėjo gana smurtiniai reiškiniai: audros ir cunamiai. Jos buvimas galiausiai prisidėjo prie žemės pusiausvyros išlaikymo. Žmonėms ji yra vandenyno simbolis – kartu platus, paslaptingas ir pavojingas.
Skaldų poemoje „Ragnarsdrápa“ ji vadinama „kenning“ (skandinavų kalbos metaforomis) – „endiseiðrallralanda“, kas reiškia „visų žemių ribos žuvis“. Kitoje skaldų poemoje „Húsdrápa“ naudojami „kenning“ „men storðar“ (pasaulio vėrinys) ir „stirðþinullstorðar“ (pasaulio standi virvė). Skaldas Eysteinn Valdasonas Jörmungand vadina „seiðrjarðar“, kas išverčiama kaip „žemės žuvis“. Egzistuoja ir kitos tokio pobūdžio metaforos, įrodančios gyvatės svarbą vikingams.
Jormungandr charakteristikos
Jormungandr yra milžiniška gyvatė, gyvenanti Midgardo jūroje. Apibūdinama kaip pabaisa, ji, matyt, nebuvo labai maloni akiai. Gyvatė taip pat buvo lyginama su drakonu. Jos dydis toks, kad galima teigti, jog šis gyvūnas yra didžiausias skandinavų mitologijos padaras. Ne veltui pirmaisiais mėnesiais ji buvo auginama Jotunheime, milžinų karalystėje.
Be savo dydžio, apjuosiančio pasaulį, Jormungandr sugeba spjaudytis mirtinais nuodais. Būtent dideli dantys jos nasruose leidžia jai skleisti nuodus. Jos nasrai tokie dideli, kad gyvatė gali praryti bet kokį dievą ar milžiną vienu kąsniu.
Galima pamanyti, kad didelis gyvatės dydis suteikia jai stiprią asmenybę. Tačiau nedaug istorinių šaltinių pasakoja apie Jormungandr charakterį. Vėliau paaiškinsime, kad ji kelis kartus susitiko su Toru ir tai nebuvo labai malonu. Ši pabaisa didžiąją laiko dalį praleidžia vandenyno gelmėse, tūnodama tamsoje ir vienatvėje. Iškilusi į paviršių, ji tarsi išreiškia savo vienatvės pyktį. Būtent todėl gyvatė elgiasi itin smurtinai ir agresyviai, kai iškyla į paviršių.
Šis elgesys ypač matomas jos santykiuose su griaustinio dievu Toru.
Dvikovos su Toru
Galima sakyti, kad jūrų gyvatė ir žaibus valdantis dievas vienas kito nekentė. Bet kodėl?
Jormungandr ir Toras susitiko 3 kartus. Snorio „Edo“ „Gylfaginning“ 46 skyriuje pasakojama apie Toro ir kitų dieviškųjų palydovų vizitą pas Utgarda-Lokį, milžiną ir Utgardo pilies valdovą Jotunheimo pasaulyje. Norėdamas pažeminti dievus, karalius pasiūlo jiems keletą iššūkių, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo lengvi. Toras, pavyzdžiui, turi pakelti katę, bet jam nepavyksta. Nepaisant pastangų, jis sugeba atplėšti nuo žemės tik vieną katės leteną. Kiti iššūkiai buvo išgerti ragą ir nugalėti seną auklę.
Kitą dieną milžinas atskleidžia, kad išbandymai buvo suklastoti naudojant virtualias iliuzijas: katė buvo Jormungandr, ragas buvo sujungtas su vandenynu, o senoji auklė – pati senatvė. Tačiau užuot pažeminęs Torą, to paties pasakojimo 47 skyrius mus moko, kad tai buvo įrodymas visiems milžinams:
„Tai, kad pakėlei katę, man pasirodė ne mažiau įspūdinga. Tiesą sakant, visi, kurie matė, kad sugebėjai pakelti nuo žemės vieną jos leteną, išsigando, nes ši katė nebuvo tai, kuo atrodė: tai buvo Midgardo gyvatė, kuri yra aplink visas žemes ir kurios dydis vos pakanka, kad jos uodega ir galva galėtų paliesti žemę. Bet tu ją pakėlei taip aukštai, kad buvai tik per žingsnį nuo dangaus.“
Nuo tos akimirkos Toras nusprendė nugalėti Jormungandr, ir tai tapo neapykantos tarp jų priežastimi.
Midgardo gyvatė ir griaustinio dievas susitiko antrą kartą. Keletas istorinių poemų nurodo, kad vieną dieną Toras pasivertė jaunuoliu, kad galėtų pažvejoti Midgarde kartu su milžinu Hymiru. Plaukdami toliau, dievas kaip masalą naudoja jaučio galvą. Jis nori plaukti į atvirą jūrą, bet milžinas atsisako baimindamasis gyvatės. Toras vis tiek ten nuplaukia, ir būtent Jormungandr užkimba ant kabliuko. Gyvūno išvystyta jėga tokia stipri, kad Toras vos neįkrito į vandenyną. Tačiau dievui pavyksta ją ištraukti, kad galėtų smogti savo plaktuku Mjölnir. Deja, milžinas iš baimės perkirto valą ir paleido gyvatę. Įsiutęs Toras išmetė milžiną už borto.
Ši legenda dar labiau sustiprino neapykantą tarp jų. Būdama per plauką nuo smūgio garsiuoju plaktuku, gyvatė dabar taip pat jaučia neapykantą Torui.
Pasaulio pabaiga pagal skandinavų mitologiją įvyks per Ragnaroko mūšį. Būtent jo metu Lokis, 3 būtybių tėvas, ves milžinus prieš dievus. Vilkas Fenris sugebės išsivaduoti iš grandinių, kad dalyvautų mūšyje. Helė jame nedalyvaus, bet atsiųs mirusiųjų armiją, kuriai vadovaus jos tėvas. Jormungandas sukels cunamį žemėse, nes jį apims milžinų įniršis. Jo atvykimas aprašytas „Gylfaginning“ 51 skyriuje:
„Tada vandenynas užlies žemes, nes Midgardo gyvatė, apimta savo „milžiniško įniršio“, pasieks krantą. […] Midgardo gyvatė išpūs tiek nuodų, kad apnuodys visą orą ir jūrą. Ji bus visiškai baisi ir žengs šalia vilko“.
Tekste paaiškinama, kad Odinas kovos su Fenriu, kuris jį nužudys, nes Toras negalės jam padėti. Jis iš tikrųjų kovos su Jormungandr:
„Šalia jo žygiuos Toras, bet jis negalės jam padėti, nes turės daug darbo kovodamas su Midgardo gyvate. […] Toras nužudys Midgardo gyvatę ir žengs dar devynis žingsnius prieš nukrisdamas negyvas, dėl nuodų, kuriuos gyvatė ant jo išpurkš.“
Archeologiniai pėdsakai
Anksčiau aprašytas Toro žvejybos mitas buvo pavaizduotas ant keleto akmenų, datuojamų vikingų amžiumi. Tai rodo šios istorijos populiarumą.
Geriausiai išlikęs pėdsakas yra Altunos runų akmuo Švedijoje. Datuojamas 1050 m., jame pavaizduotas Toras, vienoje rankoje laikantis savo plaktuką, o kitoje – meškerę. Jos gale matyti jūrų gyvatė. Taip pat matyti dievo kojos, kertančios valtį, o tai tikrai atspindi legendos aprašymą.
Gosfortho kryžius Anglijoje datuojamas X a. Jame taip pat matomas vyras, laikantis plaktuką. Tačiau šiame vaizdavime stebina tai, kad valo gale yra jaučio galva.
Ardros VIII akmuo buvo rastas Gotlande, didžiausioje Švedijos saloje. Iš 8 rastų akmenų 7 turi runų įrašus. Hoerdumo akmuo datuojamas laikotarpiu nuo VIII iki XI a. Šį kartą jis atkeliavo iš Danijos.
Šie trys paskutiniai archeologiniai pėdsakai vaizduoja 2 žmones, žvejojančius gyvūną. Nors jis nėra identifikuotas, nesunku nuspėti, kad kalbama apie Toro žvejybos mitą.
Jormungandr ir jos dvikova su dievu yra tokie svarbūs, kad buvo aprašyti Marvel komiksuose: pirmą kartą 1978 m. birželį-liepą, o kitą – 1987 m. birželį. Daugelis vaizdo žaidimų būtybių taip pat įkvėptos Midgardo gyvatės.
