Hel, mirties deivė | Tamsioji vikingų legenda
Vikingų civilizacijos istorija kupina pasakiškų ir didvyriškų legendų. Tačiau, kaip ir kiekvienoje istorijoje, čia esama šešėlių ir tamsos. Iš visų skandinavų mitologijos veikėjų tik vienas iš tikrųjų įkūnijo šią tamsą: mirties deivė Hel.
Nors skandinavų mitologija gausi itin detalių mitų, Hel istorija yra viena paslaptingiausių. Kaip ir pati ši asmenybė, mirties deivės istorija balansuoja tarp šviesos ir tamsos.
Kodėl Hel istorija tokia mažai žinoma? Kokios yra šios deivės ištakos? Šiame straipsnyje atrasite paslėptąją vikingų mitologijos pusę. Iššifruosime Hel kilmę ir istoriją, taip pat svarbų vaidmenį, kurį ši deivė atliko.
Tamsioji Hel, mirties deivės, istorija
Dažnai klaidingai vaizduojama kaip niūrus skandinavų mitologijos personažas, šiandien žinoma Hel legenda yra toli nuo tikrovės. Būdama deivė, stovinti šviesos ir tamsos paribyje, ji pasižymi tokia pat sudėtinga istorija, kaip ir jos asmenybė.
Padėtį dar labiau komplikuoja jos vaizdavimas Marvel komiksuose, o visai neseniai – ir filme „Toras“, kas tikrai nepadeda jos reputacijai plačiosios visuomenės akyse. Iš tiesų, Hel dažnai vaizduojama kaip atstumta dievo Odino dukra ir didžioji daugelio skandinavų pasaulių užkariautoja.
Tai gali nustebinti daugelį, tačiau šie du faktai apie Hel neturi jokio istorinio pagrindo. Neleiskite savęs suvilioti šiuo vaizdavimu Marvel pasaulyje ir nebūkite atstumti pasakojimų, piešiančių ją žiaurią. Tikroji Hel istorija yra visiškai kitokia, nei manote apie mirties deivę.
Kaip supratote, Hel legenda iš pirmo žvilgsnio atrodo labai dviprasmiška. Šiame straipsnyje išsklaidysime visus šiuos mitus ir parodysime tikrąjį vikingų mirties deivės veidą!
Vienintelės dievo Lokio dukters kilmė
Norint visiškai suprasti, kodėl Hel paveldėjo tokią prastą reputaciją, pirmiausia reikia pažinti mirties deivės kilmę. Iš tiesų, ji buvo pasmerkta prieš savo valią priklausyti vikingų mitologijos antagonistų stovyklai.
Jos likimas buvo nulemtas gimimo akimirką, ir ji galėjo tik visiškai jį išgyventi. Būtent tai ji ir padarė, tapdama vikingų mirties deive!
Prakeikta Lokio sąjunga: Hel gimimas
Kilęs iš milžinų, Lokis, apgaulės dievas, yra pagrindinis skandinavų mitologijos veikėjas. Svirdamas tarp gėrio ir blogio, jis atliko tiek herojaus, tiek antagonisto vaidmenį skandinavų mitologijos pasakojimuose.
Galiausiai jis tampa naikinimo įsikūnijimu, kai veda milžinę Angrbodą. Ši ledo jotunė neša „sielvarto nešėjos“ titulą. Senovės norvegų poemoje, Hyndlos giesmėje, šis titulas įgauna tikrąją prasmę. Joje sužinome, kad ji yra trijų skandinavų mitologijos nelaimių motina:
- Milžiniško vilko Fenrio;
- Naikinimo gyvatės; Jörmungand;
- ir tos, kuri taps mirties deive Hel.
Jų vienintelė dukra Hel gimė su baisia deformacija: pusei jos kūno trūko odos. Šioje pusėje matėsi visi jos kaulai, o kita pusė buvo visiškai normali. Nuo pat gimimo ji jau buvo įgijusi bjaurios būtybės, esančios tarp tamsos ir šviesos, reputaciją – ir visa tai tik dėl šio netobulumo.
Vikingų dievų asų priešų sesuo
Hel užaugo Jotunheime, ledo milžinų žemėje. Lokį iškėlus į asų dievų rangą, jis ir jo trys vaikai vėliau buvo atvesti gyventi į Asgardą. Šis dievo Odino sprendimas, kuris atrodo geranoriškas, iš tikrųjų slėpė baisią paslaptį: asų dievai siaubingai bijojo jų galios.
Iš tiesų, pranašystė iš „Snorri Edos Gylfaginning“ teigia, kad Hel ir jos du broliai sukels asų dievų karalystės nelaimę ir žlugimą. Paskutiniu bandymu sustabdyti šį likimą, Odinas ir kiti dievai ištrėmė Lokio vaikus:
- Jörmungand Odino buvo įmesta į Midgardo vandenynus, žmonių karalystę. Manydami, kad ją nužudys, ši gyvatė išgyveno. Ji užaugo ir tapo milžiniška būtybe, titanu, apjuosiančiu visą žemę;
- Fenris, galingiausias iš Lokio vaikų, buvo įkalintas oloje. Apgautas, jis nepasidavė taip lengvai! Prieš būdamas surakintas magiškomis grandinėmis, jis nusinešė dievo Tyro ranką;
- Dievo Lokio dukra buvo per galinga, kad ją būtų galima įkalinti ar ištremti. Odinas ją apgavo, pasiūlydamas jai „Helheimo“ skandinavų karalystę kaip auką ir leisdamas jai ten valdyti. Tai šaltas ir negyvas pasaulis, kuriame Hel priima vikingų mirusiuosius, laikomus nepasiturinčiais ir neturinčiais garbės patekti į Valhalą.
Taip gimė Hel, mirties deivės, legenda. Kaip ir karalystė, kurioje ji valdo, ji apibūdinama kaip šaltas ir negailestingas personažas. Tačiau šis mitas, supantis Hel, ne visada buvo tiesa!
Krikščionių istorikų demonizuota deivė
Iš tiesų, senovės skandinavų mitologijos tekstuose pasakojama visai kitokia istorija nei ta, kurią šiandien žinome apie deivę Hel. Odininkų tikėjimas ir Asatru, egzistavę prieš krikščionybės laikotarpiu užrašytas skandinavų sagas, apibūdina Hel kaip švelnią ir geranorišką deivę.
Priešingai nei sagose perduodama istorija apie jos gimimą, Hel neturėjo jokių deformacijų. Tik jos veidas buvo padalintas į dvi dalis:
- viena pusė panirusi į mirties tamsą,
- o kita pusė spinduliuoja gyvybės šviesą.
Hel yra mirties deivė, tačiau ji taip pat išlieka gailestinga būtybė, kurios pagrindinis vaidmuo – padėti vikingams mirties perėjimo metu.
Iš tiesų, kai vikingas nemiršta mūšio lauke, sakoma, kad jis miršta šiaudine mirtimi. Mirtis, kuri nėra pakankamai kilni, kad būtų priimta į Valhalą. Šie mirusieji keliauja viena iš 12 pirminių upių į jų laukiančias skirtingas vietas.
Hel vaidmuo buvo padėti šioms dvasioms rasti savo laivus ir sekti vienos iš dvylikos upių, vadinamų Élivágar, srove. Pavyzdžiui, dorieji ir kilmingieji vyrai patenka į vikingų rojų, Gimlé.
Tradicija teigia, kad norėdami turėti laivą anapusiniame pasaulyje, vikingai turėjo būti laidojami tikruose laivuose. Deja, daugelis skandinavų buvo kuklūs ir neturėjo tam lėšų.
Hel, būdama mylinti ir geranoriška deivė, paversdavo vikingų kapus ir laidojimo vietas laivais. Ji leisdavo visoms dvasioms pasiekti savo tikslą ir ramiai gyventi antrąjį gyvenimą.
Ką iš tikrųjų reprezentavo deivė Hel, arba Hela?
Bėgant amžiams ir epochoms, Hel, mirties deivės, vaidmuo ir reikšmė keitėsi, kol tapo tokiais, kokius žinome šiandien.
Be vikingų dvasių palydovės vaidmens, kai kurie istorikai teigia, kad ji tėra vienas iš daugelio vardų, suteiktų deivei Frėjai. Kadangi ji pati yra mirties deivė, šią teoriją sustiprina jų vardų panašumas. Iš tiesų, Hel vardas gali būti kilęs iš senovės norvegų kalbos „Helja“, kas reiškia tą, kuri saugo, priima arba slepia.
Be to, Hel turi tą patį vardą kaip ir pasaulis, kuriame ji valdo, dar žinomas kaip Helheimas. Šis vardas tiesiogiai kilęs iš protogermanų kalbos „Haljo“, pirminės visų skandinavų kalbos, kurios interpretacija reiškia požemio pasaulį arba tamsų pasaulį.
Tik po šimtmečių gimė modernioji Hel legenda, sutampanti su skandinavų sagų atsiradimu. Būtent Snorri Sturlusono sagos XIII amžiuje iš esmės demonizavo visus skandinavų mitologijos veikėjus.
Nuo to laiko Hel istorija pasuko radikalia linkme:
- Pusė jos veido nebėra tamsoje, o yra bjauri, visiškai supuvusi ir suėsta kirmėlių. Tuo tarpu šviesioji pusė praranda savo senovinį palaiminimą ir yra nuleidžiama iki mirtingųjų lygio;
- Hel ištremta į Helheimą, kur lieka įkalinta visai amžinybei. Priversta gyventi šiame lediniame pasaulyje, ji tampa piktavališka ir pyksta ant Odino bei visų kitų Asgardo dievų;
- Taigi, Helheimas praranda savo protėvių skandinavišką esmę ir tampa krikščioniškojo pragaro atitikmeniu skandinavų mitologijoje;
- Ragnaroko metu ji išsiųs mirusiuosius, perėjusius per jos karalystę, kad sustiprintų jos tėvo Lokio armiją prieš asų dievų armiją.
Taip Hel, mirties deivė, tampa piktavališka būtybe, kurią pažįstame ir kuri valdo devynis pragarų pasaulius. Ją skatina tik klastingumas, ir ji skleidžia ligas, badą bei neviltį.
Hel arba Helos, prakeiktos vikingų deivės, legenda yra dar vienas skandinavų mitologijos sudėtingumo ir turtingumo pavyzdys. Personažas, balansuojantis tarp šviesos ir tamsos, lygiai kaip ir jos istorija bėgant amžiams!
