Blót : Šventosios vikingų apeigos dievams pagerbti
Vikingai, šie baisūs skandinavų kariai, turėjo turtingą ir sudėtingą dvasinį gyvenimą. Vienas iš labiausiai žavinčių jų religijos aspektų buvo „Blót“ – šventosios apeigos, skirtos skandinavų dievybėms.
Blót kilmė ir reikšmė
Terminas Blót kyla iš senovės skandinavų veiksmažodžio *blóta*, kuris reiškia „aukoti, garbinti“. Panašių formų randame gotų ir senosios anglų kalbose (*blōtan*), taip pat senojoje aukštaičių vokiečių kalboje (*bluozan* arba *blōzan*). Šie terminai kyla iš pro-germanų kalbos daiktavardžio *blōtą*, reiškiančio „aukoti“ arba „garbinti“.
Su tuo susijęs ir stiprusis pro-germanų kalbos veiksmažodis *blōtaną*, taip pat reiškiantis „aukoti, garbinti“. Žodis *blót* taip pat pasirodo senovės skandinavų kalboje kaip *blót-hús*, reiškiantis „kulto namai“, ir senojoje aukštaičių vokiečių kalboje kaip *bluoz-hūz*, reiškiantis „šventykla“.
Su kitu vardininko priesagu ta pati šaknis randama pro-germanų kalbos daiktavardyje *blōstrą*, reiškiančiame „auka“ (plg. gotų *blostr* žodyje *guþ-blostreis*, reiškiančiame „Dievo garbintojas“, ir senojoje aukštaičių vokiečių kalboje *bluostar*, reiškiančiame „auka“).
Aukojimas Blót
**Aukojimas Blót** paprastai susidėjo iš gyvūnų, ypač kiaulių ir arklių, aukojimo. Mėsa vėliau buvo kepama didelėse žemės krosnyse su įkaitintais akmenimis tiek gyvenamųjų namų viduje, tiek išorėje. Kraujas, laikomas turinčiu ypatingų galių, buvo šlakstomas ant dievų statulų, sienų ir dalyvių.
Blót buvo šventas momentas, kai žmonės susirinkdavo aplink garuojančius katilus, kad valgytų „kartu“ su dievais ir elfais. Gėrimas cirkuliavo tarp svečių ir buvo palaimintas. Paprastai buvo geriama alus arba midus, tačiau tarp kilmingųjų tai galėjo būti importuotas vynas.
Senovės malda buvo til árs ok friðar, „už gerus metus ir taiką“. Jie meldėsi už vaisingumą, gerą sveikatą, klestintį gyvenimą, taiką ir harmoniją tarp žmonių ir dievų.
Kada vykdavo blótai?
**Rudens blótas** vykdavo spalio viduryje, o didysis žiemos saulėgrįžos blótas, arba Jule, buvo švenčiamas gruodį. Tamsi žiema skandinavams buvo labai sunkus laikotarpis, ir jie manė, kad reikia imtis ypatingų veiksmų, siekiant padėti gamtai išgyventi šį kritinį metą.
Freiras buvo svarbiausia dievybė šių blótų metu, o „Kalėdų kumpis“ (pagoniškais laikais – Freiro garbei paaukotas paršas) išlieka svarbia ir gerai išsaugota tradicija Skandinavijoje. *Vasaros blótas* vykdavo balandį, per pavasario lygiadienį, Odino garbei.
Buvo įprasta gerti už pergalę ir karą – tai buvo blótas, švenčiamas prieš vikingams išvykstant į žygius ar karą.
Šiuolaikinės tradicijos
Šiais laikais per kiekvienas Yule šventes skandinavai tradiciškai valgo košę ir visa šeima susirenka prie stalo. Daugelyje namų netgi patiekiama papildoma avižinių dribsnių porcija, kuri išnešama į lauką (su gabalėliu sviesto ar lašinių ant viršaus), kad būtų pasidalyta su **tomte** arba **nisse**, namų sergėtoju, savotišku **gnomu ar nykštuku**.
Senovėje buvo tikima, kad jei jam nebus atnašaujama ši auka, jis paliks namus, o tai atneštų pražūtį.
Ar vikingai atlikdavo žmonių aukojimus?
Klausimas, ar šiauriečiai atlikdavo **žmonių aukojimus**, ilgą laiką buvo diskutuojamas. Pavyzdžiui, keliami klausimai, kodėl pagyvenusi moteris buvo palaidota Osebergo kape ir kaip interpretuoti Ibn Fadlano pasakojimą apie vergės nužudymą.
Vis dėlto buvo atrasta daugybė tokių aukojimų pėdsakų, todėl tokio pobūdžio praktika ikikrikščioniškuoju laikotarpiu yra tikėtina, jei ne įprasta. Pavyzdžiui, tai minima keliuose rašytiniuose šaltiniuose, lygiai taip pat, kaip Gotlando paveikslų akmenų vaizdinius galima interpretuoti kaip žmonių aukojimus.
Daugybė pelkėse rastų kūnų ir karo belaisvių aukojimo pėdsakai, siekiantys ikiremiškąjį geležies amžių, rodo, kad ritualinės žmogžudystės viena ar kita forma Šiaurės Europoje prieš vikingų erą nebuvo retos. Be to, kai kurias vikingų amžiaus liekanas galima interpretuoti kaip žmonių aukojimo likučius.
Rašytiniai šaltiniai rodo, kad vadas galėjo skirti priešo karius Odinui ieties pagalba. Tokiu būdu karas buvo ritualizuojamas ir šventinamas, o nugalėti ir nužudyti priešininkai tarnavo kaip aukos.
Apskritai smurtas buvo kasdienybės dalis vikingų laikais ir anksčiau, todėl jis natūraliai įgavo religinę prasmę, kaip ir kiti gyvenimo aspektai.
Žmonių aukojimai tikriausiai vyko vikingų laikais, tačiau nėra įrodymų, rodančių, kad tai buvo įprastų viešųjų ritualų dalis. Tai buvo veikiau kažkas, kas vykdavo tik karo ir krizinių situacijų kontekste.
Išvada
Šventieji vikingų ritualai, ypač Blót, yra žavus jų atsidavimo ir sąveikos su dieviškumu liudijimas. Šios ceremonijos, nesvarbu, ar jos būtų paprastos, ar sudėtingos, parodo, kaip dvasingumas buvo integruotas į šių jaudinančių skandinavų karių kasdienį gyvenimą.
Norėdami sužinoti daugiau apie vikingus ir jų turtingą palikimą, nedvejodami tyrinėkite kitus mūsų tinklaraščio straipsnius ir apsilankykite mūsų internetinėje parduotuvėje, kad atrastumėte mūsų gaminius, įkvėptus vikingų kultūros: Apsilankykite mūsų parduotuvėje.
