Völva: pranašės ir burtininkės
Senovės skandinavai ir germanai žynių ir pranašių titulą vadino “völva” (arba “vala” ir “wala” senąja aukštaičių kalba). Senąja norvegų kalba vartojami terminai “seiðkona” ir “spákona”, o senąja anglų kalba – “spaewife” arba “wicce” (senovinis žodis, reiškiantis raganą) apibūdina moteris, praktikuojančias bent vieną iš šiaurietiškos magijos formų. Šios moterys yra nuolatinės germanų mitologijos veikėjos.
Völva etimologija
Manoma, kad žodis “völva” kilo iš vǫlr, reiškiančio verpstę. Šis žodis lyginamas su protogermanų *walwōn, iš kurio anglų kalboje kilo “wand” (lazdelė). Taigi, völva (daugiskaita völur) būtų, kaip ir Nornos, verpstės nešiotoja.
Völur praktikavo tradicines ezoterines disciplinas, tokias kaip seiðr (kerėjimas), spá (pranašystė) ir galdr (runų magija, šamanizmas). Jas vadindavo fjölkunnig – tomis, kurių žinios (kunne) yra visapusiškos arba pilnos (fjol).
Įvairūs vaidmenys ir terminologija
Toms, kurios praktikavo tik spá, taikomas terminas spákona arba spækona – senosios norvegų kalbos terminai, reiškiantys pranašaujančią moterį. Senojoje anglų kalboje jos taip pat vadinamos spæwīfe. Šis žodis kildinamas iš protogermanų *spah- ir indoeuropiečių šaknies *(s)peḱ (žiūrėti, stebėti, matyti), todėl jis susijęs su lotynų kalbos specio (“aš matau”) ir sanskrito spáçati bei páçyati (“jis/ji mato”). Vyrai, praktikavę šią discipliną, buvo vadinami spámaðr.
Panašiai, kalbant apie seiðr, vartojami terminai seiðkona (moteris) arba seiðmaðr (vyras). Remiantis mitologija ir istoriniais pasakojimais, völur turėjo tokių galių, kad net pats Odinas, dievų tėvas, kreipdavosi į jas, norėdamas sužinoti dievų ateitį. Tai ypač pabrėžiama Völuspá, kurios pavadinimas “völv-s-spá” verčiamas kaip “pranašės giesmė”.
Verpstė vadinama seiðstafr, “seiðr lazda”. Tai vienas iš Frejos atributų ir völva įrankis.
Istoriniai pasakojimai apie Völvas
Savo veikale “Užrašai apie Galų karą” Julijus Cezaris rašo apie mūšį su germanų vadu Ariovistu (58 m. pr. m. e.):
“Kai Cezaris paklausė belaisvių, kodėl Ariovistas nestojo į mūšį, jis sužinojo štai ką: pas germanus buvo paprotys, kad šeimos motinos, pasikonsultavusios su ženklais ir išpranašavusios ateitį, nuspręsdavo, ar reikia pradėti kovą; jos teigė, kad likimas neleis germanams laimėti, jei jie pradės mūšį iki jaunaties.”
Tacito raštai (I a. po m. e.) taip pat pateikia užuominų apie šias germanų pranašes. Jis aprašo šias “žynes” kaip baltai apsirengusias senas moteris, kurios aukodavo karo belaisvius ir aukodavo jų kraują (Blót ceremonija) – skystį, būtiną divinacijai.
Istorikas Jordanas savo veikale “Getica” (XXIV:121) mini gotų völvas, vadinamas Aliorumnas. Šios völvos rado prieglobstį pas hunus po to, kai buvo ištremtos karaliaus Filimerio įsakymu.
Kronikininkas Paulius Diakonas taip pat aprašo, kaip VII amžiuje vandalai ieškojo Odino pagalbos, kad pasiektų pergalę. Lombardų vadų motina Gambara paprašė Frejos pagalbos, kuri, pasinaudojusi gerais santykiais su savo völva, apgavo Odiną ir taip užtikrino savo tautos pergalę.
Išsamų žmonių aukojimo, kurį atliko völva, pasakojimą pateikė arabų diplomatas Ahmadas ibn Fadlanas vienos iš savo kelionių pas Volgos bulgarus metu 921 metais. Varegų vado laidotuvių metu vergė pasiaukojo, kad būtų palaidota kartu su savo šeimininku.
Landnámabók minima völva vardu Þuríðr Sundafyllir, kuri, kaip teigiama, pripildė fjordą žuvų, kad įveiktų badą. Landnámabók tai laikoma istoriniu faktu.
Völvos skandinavų folklore
Senovės skandinavų visuomenėje völva buvo pagyvenusi moteris, išsilaisvinusi iš sunkių šeimyninių įsipareigojimų. Ji keliaudavo po šalį, lydima grupės jaunuolių, o į ją kreipdavosi sudėtingose situacijose. Jos autoritetas buvo absoliutus, o už paslaugas ji gaudavo gerą atlygį.
Tarp garsiausių völvų skandinavų literatūroje yra Heidi iš Völuspá ir ragana Gróa (Augimas) iš Svipdag giesmės (Svipdagsmál). Hyndluljóð kūrinyje deivė Freja susitinka su völva Hyndla ir jos kartu keliauja į Valhalą.
Vis dėlto kitose sagose minimos ir kitos völvos, pavyzdžiui, Þórbjörgr iš Eriko Raudonojo sagos ir Huld iš Ynglingų sagos. Baldrs draumar kūrinyje völva konsultuojama, kad paaiškintų Baldro sapną. Galdr ir spá ritualai baigsis Ragnarök dieną.
Völvų ritualai
Iniciacija
Grógaldr (“Gróos užkeikimas”) kūrinyje minimos völvos iniciacijos sąlygos. Svípdagr yra siunčiamas savo pamotės Skaði, kad surastų kelią į Menglöd (kitas Frejos vardas) kambarį. Svípdagr tada prašo pagalbos savo mirusios motinos Gróos, völvos, sukalbėdamas devynias apsaugos formules. Užkeikimai susiję su įvairiais gyvenimo ir gamtos aspektais.
Seiðr ritualas
Eriko Raudonojo sagoje aprašoma, kaip völva Þórbjörgr, arba Þorbjörg Lítilvölva, atlieka seiðr ritualą. Prieš jai atvykstant, namai kruopščiai išvalomi. Ji sutinkama su pagarba ir palydima į garbės vietą. Völva gauna specialų maistą: košę, ožkos pieną ir troškinį, paruoštą iš namuose buvusių įvairių gyvūnų širdžių.
Po pirmosios nakties namuose, kita diena skiriama seiðr šokiui, kuriam reikia specialių įrankių. Jai pastatoma speciali platforma, kurioje grupė jaunų moterų dainuoja specialią dainą, kad iškviestų galias, su kuriomis völva nori bendrauti.
XIII a. Islandijos įstatymų tekste minima, kad seiðr (“útiseta”) trolių žadinimui ir pagoniškų ritualų atlikimui buvo baudžiamas mirties bausme. Dar 1854 metais buvo kalbama apie specifinę raganavimo formą, kai magas praleisdavo naktį lauke, kad išpranašautų ateitį.
Ritualinė apranga
Eriko Raudonojo sagoje völva pasirodo apsirengusi mėlynu arba juodu paltu, papuoštu papuošalais, siekiančiu žemę. Rankoje ji laiko seiðstafr, pagamintą iš vario ir papuoštą brangakmeniais. Be to, minimas stiklinių karoliukų vėrinys, galvos apdangalas iš juodos avies kailio ir balto katės kailio, taip pat batai iš karvės oda ir pirštinės iš balto katės kailio.
Seiðstafr
Seiðstafr yra simbolinė arba tikra verpstė, pagaminta iš vario arba mediena. Ši lazda yra völvos magiškos galios simbolis. Tas, kuriam šia lazda tris kartus suduodama per skruostą, praranda atmintį. Nematomi ryšiai galėjo būti audžiami tarp staklių verpstės ir žmogaus (pavyzdžiui, kario). Mazgų “rišimo” arba “atrišimo” menas galėjo daryti įtaką įvairiems gyvenimo aspektams, įskaitant karus.
Seiðstafr taip pat siejamas su Nornomis, likimo audėjomis skandinavų mitologijoje. Anglijoje iki XIX amžiaus “verpstės pusė” buvo vartojama motinos linijai apibūdinti.
Dievai, atsidavę völvoms
Freja
Deivė, labiausiai siejama su magija, yra Freja. Ji moko seiðr Æsir dievus ir yra žinoma dėl savo išminties bei magiškos galios.
Sif
Prozos Edos pratarmėje völva paaiškina, kad Sif, Toro žmona, taip pat buvo spákona.
Odinas
Freja išmokė seiðr Odino, nors jis ir yra karo dievas. Odinas, atradęs runas pagal Rúnatal, taip pat yra magijos meistras.
Tiems, kurie nori daugiau sužinoti apie žavingą vikingų pasaulį, kviečiame tyrinėti kitus mūsų vikingų tinklaraščio straipsnius ir apsilankyti mūsų internetinėje parduotuvėje, kur rasite daiktų, įkvėptų šių senovės laikų.
