Vikingų kariai | Skandinavijos galia mūšyje!
Vikingai yra patys galingiausi kariai, kokius tik yra pažinojusi Europa. Tai kovotojai, garsėję savo drąsa, narsumu ir nuožmumu, o labiausiai – savo negailestingumu. Jų niekas negalėjo sustabdyti, o vien paminėjimas priversdavo priešus drebėti iš baimės.
Vikingų karių galia per amžius apipinta daugybe legendų. Neabejotina, kad ten, kur žengdavo vikingai, niekas negalėdavo atsispirti. Vieni juos lygino su kraujo ištroškusiais žvėrimis, kiti – su narsiais kariais ar net karo dievais, tačiau visi sutaria dėl jų pasiektų pergalių didybės.
Šiame straipsnyje susipažinsite su vikingų karių kilmės legendomis ir istorija, slypinčia už pačių narsiausių Europos karių jėgos. Pasiruoškite pasinerti į didžiausias vikingų sagas, kurios paliko pėdsaką šios civilizacijos istorijoje!
Civilizacijos ištakos
Vikingai – tai legendinė civilizacija, palikusi pėdsaką Europos ir viso pasaulio istorijoje. Jų protėviai bendravo ir kovojo su Graikijos bei Romos imperijų kariais, kol galiausiai įsikūrė Šiaurės Europoje. Šis regionas vėliau buvo pavadintas Skandinavija arba Normandija.
Skandinaviją sudaro trys didžiosios dinastijos: Danija, Islandija ir Švedija. Šio legendinio regiono žmonės vadinami normanais arba skandinavais, kas reiškia „šiaurės žmonės“ arba „žmonės, gyvenantys pasaulio šiaurėje“. Būtent ši tauta vėliau išdidžiai nešios vikingo vardą.
Vikingų karių legendos gimimas
Šlovingasis vikingų amžius prasidėjo apie 700-uosius metus – laikotarpiu, kai skandinavų tautos pradėjo plėstis po visą Europą. Istorikai sutaria, kad 793-ieji metai žymi šio amžiaus pradžią, kai įvyko pirmieji vikingų antpuoliai ir plėšikavimai Anglijoje.
Vikingų reputacija pradėjo sklisti po visą Europą. Jų vardas įgavo daugybę reikšmių:
- Senąja norvegų kalba tai reiškia „jūrų tyrinėtojas“ arba „žmonės, kurie irkluoja pakaitomis“. Šis terminas apibūdina šiuos tyrinėtojus kaip iškilius karius ir jūrų valdovus;
- Senąja islandų kalba jis kilęs iš posakio „i vikingu“, kuris verčiamas kaip „išvykti plėšikauti“. Šio posakio vyriškosios giminės forma „vikingr“ reiškia „tas, kuris grobia lobius“ arba „piratas“;
- Šiuolaikine prasme vikingas apibūdinamas kaip „karys ar jūrininkas, kilęs iš Skandinavijos“.
Vikingai kovojo be jokios baimės ir su tokiu nuožmumu, kuris sėjo siaubą tarp jų priešininkų. Būtent iš čia ir gimė galingų karių legenda!
Vikingai ir šiaurietiška religija
Antžmogiška jėga, nenugalima drąsa ir didvyriškumas net mirties akivaizdoje – tai savybės, išskiriančios vikingų karius iš jų priešininkų. Įgūdžiai, kurie juos padarė nenugalimais mūšio lauke.
Ilgos ir šaltos žiemos, nederlingos žemės bei atšiaurus skandinavų klimatas padėjo suformuoti tvirtą vikingų charakterį. Tačiau tikroji vikingų karių širdžių paslaptis buvo jų nepalaužiamas tikėjimas savo religija ir šiaurietiškomis dievybėmis.
Iš tiesų, vikingai buvo religinga tauta, glaudžiai susijusi su tam tikromis dievybėmis. Svarbiausias iš jų – dievas Odinas: galingiausias vikingų dievas ir visų norvegų tėvas. Tai jėgos, išminties ir mirties dievas, kuris lydi vikingų karį visą gyvenimą ir saugo jį nuo priešų.
Skandinavų mitologijoje Odinas yra geranoriškas dievas, kovojantis su blogio jėgomis ir saugantis vikingus per savo simbolius:
- Valknut: tai aukščiausias apsaugos simbolis, jis išlaisvina nuo baimės ir leidžia vikingui įveikti visus iššūkius;
- Odino ragai: suteikia įžvalgumo ir gebėjimą numatyti priešų strategijas. Taip vikingų kariai gali atremti priešo gudrybes mūšio metu;
- Magiški simboliai: „Aegishjalmur“ arba „Awe šalmas“ yra islandų magiškas simbolis, reiškiantis nenugalimumą ir pažeidžiamumo nebuvimą. Vikingų kariai turėjo paprotį prieš kiekvieną mūšį jį nusipiešti ant kaktos. Kai kurie jį net tatuiruodavosi ant kūno;
- Vikingų runos arba „futhark“: tai vikingų abėcėlė. Pagal skandinavų mitologiją, kiekviena runa slepia mistinę galią, kurią suprasti pavyko tik Odinui. Būtent jis padovanojo jas vikingams.
Vikingų kariai, be tatuiruočių, turėjo paprotį mūšyje nešioti žiedus, apyrankes arba vėrinius su Odino simboliais, siekdami įgyti jo galias.
Kitas labai paplitęs simbolis buvo Thoro plaktukas Mjölnir, kuris nešiotojui suteikia jėgos ir drąsos.
Turint dievų jėgą savo pusėje, savaime suprantama, kad vikingai tapo karo valdovais. Tačiau vikingų kariai tuo neapsiribojo, jie turėjo daugiau paslėptų talentų. Dauguma jų buvo nepralenkiami amatininkai ir įvaldę daugybę įgūdžių:
- Žemdirbystė: skandinavų žemės yra atšiaurios ir sausos, o žiemos gali trukti labai ilgus mėnesius. Susidūrę su šiomis sąlygomis, vikingai tapo žemdirbystės meistrais, gebančiais užauginti bet kokį derlių šiaurės šaltyje. Būtent dėl to jie galėjo auginti linus – gėlę, iš kurios gaunamas labai naudingas pluoštas.
- Stalių darbai ir statyba: vikingų karo laivai yra šedevrai, liudijantys unikalų meistriškumą. Be medžio drožybos, vikingai sugebėjo statyti šalčiui atsparius namus. Vikingų skydai taip pat buvo gaminami iš medienos, tačiau visiškai aptraukti oda, kad būtų tvirtesni.
- Kalvystė: pasižymintys neįtikėtinu tvirtumu, skandinavų kalviai garsėjo geriausių karo ginklų gamyba. Nesvarbu, ar tai būtų kardai, ietys ar kirviai – tik vikingai įvaldė šį meną, kuris, kaip sakoma, kilo iš dievų.
- Juvelyrika: Skandinavija yra regionas, turtingas tauriaisiais metalais (auksu, sidabru ir bronza). Vikingai tapo papuošalų gamybos meistrais, kurie jiems atliko dvejopą funkciją: buvo naudojami mainams į maisto produktus ir kaip dekoratyviniai brangakmeniai.
Be to, vikingai buvo puikūs tyrinėtojai ir pirkliai. Plaukiodami į tolimus kraštus, jie keisdavo tekstilę, papuošalus ir vertingus daiktus (iš aukso ir sidabro) į maistą bei atsargas savo gentims.
Jomsvikingai: vikingų karių elitas
Daugelyje sagų Jomsvikingai aprašomi kaip galingiausi vikingų kariai. Tai nepriklausomų samdinių brolija, nepriklausanti jokiai vikingų karalystei. Jų būstinė buvo Jomsborgas – tvirtovė, kurios tiksli vieta iki šiol nėra žinoma.
Jomsvikingai buvo išimtinai atsidavę dievo Odino ir dievo Thoro garbinimui. Pasak legendų, būtent jie buvo jų neprilygstamos, nežmoniškos jėgos šaltinis. Tokia galia, kad daugelis buvo skeptiški ir manė, jog Jomsvikingai tėra legenda.
Vis dėlto daugybė istorinių sagų pasakoja apie jų egzistavimą:
- Jomsvikingų saga: pasakoja apie Jomsvikingų įkūrimą, kurį atliko Palnatóki – legendinės galios vikingų didvyris.
- Karaliaus Olafo I saga: tai buvęs Norvegijos karalius. Jis neva susitiko su Jomsvikingais per savo daugybę nuotykių ir naudojosi jų paslaugomis.
- Flateyjarbók: tai 1300 metais parašytas istorijų ir karališkųjų sagų rinkinys, turtingiausias iš islandų rankraščių. Jame yra daugybė sagų, atspindinčių Jomsvikingų istoriją.
Nepaisant to, kad Jomsvikingai buvo tik samdinių gauja, jie turėjo garbės kodeksą, diktuojantį griežtas elgesio taisykles. Būtent šis kodeksas darė šiuos vikingų karius tokius baisius mūšyje:
- Tik vyresni nei 18 metų vikingai galėjo prie jų prisijungti. Vienintelė šios taisyklės išimtis buvo Palnatóki anūkas „VagnÅkesson“. Būdamas 12 metų, jis jau lenkė daugelį karių;
- Jomsvikingai neturi rodyti jokios baimės ir neturi trauktis prieš jokį priešą;
- Jie privalo padėti vieni kitiems ir saugoti vieni kitus mūšyje;
- Jomsvikingų narys negali palikti brolijos jokiomis aplinkybėmis.
Jomsvikingai dalyvavo daugybėje mūšių po įvairiomis vėliavomis, tačiau pati šlovingiausia jų pergalė išlieka karas prieš Danijos karalių Haraldą I. Diktatorių karalių nugalėjo Jomsvikingų vadas Styrbjörn Stiprusis, kuris atnešė taiką į Skandinaviją.
Berserkai: dieviškos galios įsikūnijimas
Skandinavų mitologijoje egzistuoja ypatinga vikingų karių klasė, gebanti iššaukti dalį dievo Odino griaunamosios jėgos. Šie žvėriški kariai patenka į šventojo įniršio transą. Jų jėgos gali išaugti dešimteriopai, iki tokio lygio, kad jie gali nuniokoti armiją plikomis rankomis. Šie kariai vadinami berserkais.
„Berserkas“ senąja norvegų kalba reiškia „tas, kuris dėvi lokio kailį“ arba „tas, kuris kovoja nuogas“. Taigi, berserkai yra vikingų kariai, kurie yra daugiau nei 2 metrų ūgio ir mūšyje nedėvi nieko daugiau, tik lokio kailį.
Berserkas reiškia tą, kuris turi lokio gyvūnišką dvasią. Egzistuoja dar dvi šių vikingų karių klasės: „ulfhednarai“, kurių dvasia yra vilkas, ir „svinfylkingarai“ – šernų kariai.
Berserkai yra Odino kariai. Jie šaukiasi jo galios, kad pasiektų tą garsiąją būseną, leidžiančią jų gyvūniškai dvasiai perimti kontrolę. Šioje būsenoje jie tampa beveik nenugalimi:
- Juos valdo gyvūniškas įniršis: jie leidžia žvėriškus riksmus ir nori viską suplėšyti savo kelyje;
- Ginklai jų nebežeidžia: jų dėvimas gyvūno kailis, susietas su transo būsena, suteikia jiems atsparumą įprastiems ginklams;
- Jie viską naikina savo kelyje: šioje būsenoje jie nebeskiria savo sąjungininkų nuo priešų;
- Jie turi antžmogišką jėgą.
Ši žudikiška beprotybė vadinama berserkergangr: Odino įniršis. Kai kurie naujausi tyrimai rodo, kad berserkai vartodavo specialų preparatą savo įniršiui išlaisvinti. Jis būdavo gaminamas iš itin retų psichotropinių augalų.
Daugybė sagų ir istorinių šaltinių mini berserkus, ypač: „Hafrsfjord mūšis“ Hornklofi kūrinyje arba „Šventojo Olafo istorija“ Heimskringloje.
Kovotojos moterys: Birkos kario kapavietė
Vikingų kultūroje didžiausia garbė kariui yra mirti mūšio lauke. Tada jis galės turėti garbę būti priimtas Odino Valhaloje – vikingų rojuje.
Būtent dėl šios priežasties skandinavų civilizacijoje buvo įprasta laidoti vikingų karius su jų ginklais, papuošalais ir visais trofėjais: kad jie galėtų juos pasiimti su savimi į Odino buveinę.
Birkos kapas, atrastas 1878 metais, yra X amžiaus laidojimo kamera, kurioje ilsisi didis vikingų karys. Bent jau taip buvo manoma iki 2017 metų. Genetinis tyrimas nustatė, kad šio kapo kaulų DNR priklauso moteriai.
Taigi, Birkos kapas buvo skirtas vikingų moteriai. Moteriai, kuri buvo palaidota su vikingų karo vado apranga – skiriamuoju ženklu, kuris suteikiamas tik labai aukšto rango vikingų kariams. Šis atradimas pakeitė istorikų požiūrį į vikingų civilizaciją ir moterų vaidmenį jų karuose.
Daugybė literatūrinių sagų patvirtina, kad vikingų moterys buvo labai didžios kariai. Įrodymų yra Laxdæla sagoje arba ypač Hervor ir karaliaus Heidrekr sagoje. Šis radinys tik patvirtina šiuos mitus.
Vikingų moterys visada vaidino pagrindinį vaidmenį vikingų kultūroje, taip pat ir karuose, įkūnydamos „Völva“: magę moterį, turinčią pranašystės galią. Ši dovana, priskiriama deivei Frejai, leido joms numatyti savo priešų strategijas.
